Vengimas

Aplink mane baltas sniagas apšvietas gatvės šviesų rodo man kelią į niekur. Einu miesto centru, žmonių nedaug, matau kaip juvelyrinių parduotuvių žaliuzes užtraukia ten dirbančios pardavėjos, kaip pervargę po sunkaus darbo, trukusio dvyliką valandų prie priimamojo langelio, išeina banko darbuotojai iš amžinosios savo vergovės. Matau, kaip daugelis jų įsėda į automobilius, kiti eina į stotelę. O štai dar labiau slegiantis dienos pabaigos akordas - anstolių kontora: kažkoks žmogus baigia darbą, matyt ten dirbantis,  ruošiasi rakinti duris, jis toks visas pilkas, toks niūrus, niekaip nesugrabalioja raktų kišenėje, jo rankos dreba, jis ima rakinti duris, nervingai žvalgosi į šonus, jis nemato, kad yra stebimas mano budraus, tiriančio žvilgsnio. Aš stoviu ir žiūriu į jį. Pajuntu jam nepaaiškinamą panieką ir kartu nenusakomą gailestį, jaučiu jo baime ir skausmą, jis sunerimęs toliau bando užrakinti duris, ant sniego iškrenta raktai, jis plikomis rankomis paima juos, nuvalo šaltą sniegą ir vėl bando įkišti raktą į spyną. Staiga prie jo prieina moteris. Ji atrodo pikta. Ji pradeda stumdyti tą žmogų, staiga išgirstu jos širdį drąskantį riksmą. Ji šaukia ant to vyro, klykia, reikalauja, kad jis grąžintų jai tai, ką atėmė. Ji nerimsta ir verkia, ji ima maldauti, kad tas žmogus negriautų jos  ir taip sunkaus gyvenimo. Akivaizdu - jis yra anstolis, kuris ką tik baigė darbą savo kontoroje. Net nežinojau, kad jie taip ilgai dirba. Matyt jis tikras plėšrūnas, dar alkanas, nepakankamai pasisotinęs, aršus maitėda, šakalas.
Jis įspėjo tą moterį, jog iškvies policiją ir įsakmiu tonu liepė jai dingti. Ji žengė atbula keletą žingsnių ir liūdnai nužingsniavo rotušės link. Tada man pasidarė įdomu, ar jis save laiko žmogum ar velnias žino kuo? Jis juk dirba toje likimų mėsmalėje, vietoje, kur naikinami gyvenimai. Tas žmogus daug baisesnis už samdomus žudikus ar šiaip
pavojingus nusikaltelius, todėl kad jis pats nežudo, jis iš pradžių atima tavo nuosavybę, po to atima didžiausią turtą - žmogiškąjį orumą, o tada smogia galutinį triuškinantį smūgį - paverčia tave auka, „suvirškina“ tave visų akivaizdoje.
Mačiau, kaip ta moteris ėjo blizgančiu sniegu, o tas pilkas ir nelaimingas sutvėrimas niekingai spoksojo į tą moteriškę. Staiga jis pasivijo ją ir kažką jai pasakė. Negirdėjau ką, bet ji atrodė laiminga. Pagalvojau: na nieko sau, nejaugi jis pasigailėjo tos silpnos ir pažeižiamos žmogystos. Juk tokie grobuonys, kaip jis, valgo tokias kaip ji pusryčiasms. Nesupratau, kas tada įvyko tą vakarą, tačiau pajutau, kad gyvenimas šalia žmonių man yra per daug skausmingas, varginantis ir nesuprantamas. Tos butybės yra žiaurios, jų angeliškas tyrumas yra nustelbiamas demoniškos tamsos, todėl jie tokie negailestingi vienas kitam. Toks jų elgiasys vienas kito atžvilgiu  tik patvirtina teiginį, kad žmogus yra gyvūnas ir jam galioja tie patys  Č. Darvino evoliucijos dėsniai, kaip ir visai gyvūnijai: išlieka tik geriausiai prisitaikęs.
Supratau, kad aš esu nelabai panaši į žmones, kad jų nesuprantu, kad bijau jų skausmo ir liūdesio, kad nenoriu matyt, kaip jie kenčia. Sniegas ėmė kristi iš dangaus toks baltas, tyras, švelnus ir maloniai šaldė mano skausmą . Apsisukau ir ėmiau eiti priešinga kryptimi, kuo toliau nuo žmonių, man atrodė, jog jaučiu jų mintis, bet norėjau atsikratyti visko, ką įsileidau į savo vidų: norėjau išstumti lauk jų jausmus ir emocijas, tą visą žemišką nuodą, kuris man kėlė skausmą.
Mano ėjimą pakeitė greitas bėgimas. Skruodžiau sniego pūsnis  neatsisukdama, vijausi krintanti sniegą, žiūrėjau į dangų, į sniego žvaigždes, kurios mane guodė, šaldė mano liūdesį ir vertė į ledą skausmą. Tolau nuo pasaulio negandų, bėgau  ten, kur manęs laukė švalnus apkabinimas.