Obelys žiedais nukrautos,
Jos suteikia prasmės,
Bet gyventi nepadės
Ir smaugs laukimas.
Kai kitąmet žydės jos,
Aš bėgsiu nuo minties,
Kuri kartojas man
Kiekvieną atgimimą.
Maži lašeliai vandenėlio
Ant jų žiedų nusėti,
Man mena jie tą liūdną
Tavo veidą medžiuos.
Kad jį ištrinti
Reiks laukti kito atgimimo,
Tik įtariu, kad nepadės,
Nei laumės, anei mimai.