Įmeti akmenį manydamas - pradauši iki pat dugno šitą vandenį, kad prasiskirs ir praeisi. tačiau paviršiumi nuraibuliuoja pašaipa susigūžia lyg išjuokti vandens paukščiai - tai tiek tavo pranašo darbo.
Geras :). Patiko mintis, įtaiga, lakoniškumas, forma. Pažįstamas jausmas; situacija - nebūtinai analogiška :) Keistumas tik toks prieš pabaigą vandens paukščiai susigūžia - kažkaip išplyšta iš bendro konteksto. Logiškai jie turėtų išsigąsti ir nuplasnoti. /?/
prisiminiua kaip su akmenukais upėje varlytes žaisdavom, mesdavo ir laukdavom, kol nušokuos, o kai kam ir nepavykdavo, smigdavo akmuo į gelmę, vat tas jau nebūdavo pranašas ..prasmingas, patiko:)