Kelias namo (trečias skyrius)

Gilumose
-----------

Esu kažkokio nepažįstamo kambario viduryje. Kybau ore, susispaudusi į kuo mažesnį tašką, dairydamasi į visas puses vienu metu. Mano sargas, iki pat persikėlimo triukšmavęs ir skambinęs varpais, dabar tyli.

Ši vieta neegzistuoja – ji tėra prisiminimas, arba sapno dalis. Suprantu tai iš dviejų dalykų - už lango stiklo tepamatau silpnai švytinčią pilkumą, o kai kurie daiktai, man nukreipus dėmesį kitur, arba pakeičia savo išvaizdą, arba iš viso pradingsta. Langas, kuomet žiūrėjau pro jį pirmą kartą, turėjo medinį rėmą. Kai pažvelgiu į jį antrąsyk, jis jau metalinis, išpuoštas dailiomis kryžmėmis.
Čia viskas tik atrodo stabilu, o iš tiesų vaikštau kažkieno kito sugalvotoje vietoje.
Kartais, kai užklysdavau į panašias vietas savo prisiminimuose, nejučia kildavo mintis, kad ir tikrasis pasaulis – kažkieno sapnas. Tik jis daug stabilesnis, lyg būtų daug sudėtingesnio proto sapnas. Kartais pajusdavau nerimą – o jeigu tas didysis sapnuotojas pabus?..

Ši vieta nepriklauso vaikui. Kai kurie daiktai nesikeičia, kad ir kiek dairausi. Greičiausiai jie buvo įsiminti daug geriau. Rusvas pianinas nutrintu dangčiu, krėslas prie lango, kurio apmušalai išsiuvinėti raudonomis gėlėmis, didelės žirklės ant stalo... Tokių jau nebegamina – parduotuvėje tik skardines tegali nusipirkti, kurios sulūžta po savaitės. O šios – masyvios, geležinės, net jų tekstūra įsidėmėta su nuosekliu detalumu. Kažkas mėgo skambinti, darbuotis siuvimo įrankiais. Jeigu tai Onos prisiminimas, ji greičiausiai ilgai čia gyveno.

Kiek pasmalsavusi, traukiu į prieškambarį. Dvejos durys – vienos pažymėtos besišlapinančio berniuko ženklu, ten man kol kas neįdomu. Sprendžiant iš vietos kilmės, čionai negali būti jokių gyvų padarų, nebent dar kažkas taikytų į šią vietą. Pavyzdžiui, kažkuris „Gross“ klubo narys sugalvotų tokį patį triuką, kokį panaudojau aš. Tačiau jie nei man, nei Onai pakenkti negalėtų. Vadinasi, buvo dar kažkas be Onos, turintis panašius prisiminimus.
Kitos durys veda į virtuvę. Be to, čia dar yra laiptai į antrą aukštą. Apsisprendžiu būti nuosekli ir neriu į virtuvę.
- Ar tu dar šalia? – bandau aptikti savo sargą.
Tyla. Vadinasi, jis paliko mane? Ar tyčia tyli, neketindamas aušinti burnos ir taip padrąsinti manęs?..
- Aš žinau, kad esi, - guodžiuosi patyliukais, nužvelgdama idealiai sutvarkytą aplinką. Šis prisiminimas šviesus, be nereikalingų detalių. Ona greičiausiai pagalvojo apie šiuos namus, kada jie iš tiesų buvo sutvarkyti, nors ir neilgam. Greičiausiai ši akimirka jai buvo palikusi įspūdį.

Palieku virtuvę, apsisprendusi traukti į antrą aukštą. Tačiau nesuspėju pasiekti laiptų – holo gale, kur prasideda mano jau matytas kambarys su pianinu, pastebiu judesį.
Ten, pakibusi ore per metrą nuo grindų, juoduoja beformė dėmė, kurioje savo ruožtu juoduoja dar gilesni krešuliai, lyg akys, lyg amebos vidaus organai. Ji visiškai permatoma, antra vertus, aiškiai įžiūrima šviesaus kambario fone.
Žmogiška esybė?
Vargu. Žmonės, net jeigu ir pasirodo viename iš savo gilesnių kūnų, turi bent minimalų identitetą – juos pastebėjusi suvokiu kaip jaunus, ar senus, vyrus arba moteris, gal net vaikus.  O čia – tiesiog dėmė, nuolat keičianti savo formą.
Tada išgirstu ir garsą – aukštą, virpantį, lyg į smulkius gabalėlius sukapotą smuiko griežimą nuolat kintančia nata. O gal tai trūkčiojantis balsas, dainavimas...
- Kas tu? – prisimenu savo pačią pirmą pamoką. Sutikai nepažįstamą dalyką – klausk. Jis privalo identifikuoti save. Arba bėgti tolyn su savo tyla. Čia ji reiškia nešvarius dalykus. – Koks tavo vardas?
Vėl tas garsas, lyg ir aidas, lyg nerišlus atsakymas. Juodi krešuliai dėmės viduje staigiai suvirpa, lyg nusitaikę į mane. Pajuntu nemalonų jausmą, lyg būčiau stebima.
Nejaugi jis iš pradžių nepastebėjo manęs?...
Staiga išgirstu balsą, kuris išplėšia mane iš rimties – atpažįstu savo sargą. Jis nesiunčia man vaizdinių, rėkia man mano kalba, aiškiu balsu:
- Bėk! Išnyk iš ten, TUČTUOJAU!
Idiotas – jis išgąsdina mane daug labiau, nei išsigandau pastebėjusi padarą. Sujudu hole, akimirkai praradusi nuovoką, o tada ir prasideda...
Laibas „amebos“ balsas įgauna stiprumo, virpesiai pagilėja, lyg padaras siųstų savo dainą labai konkrečiu adresu. Tačiau nieko nesuprantu. Kai pasitraukiu prie laiptų, dėmė atgyja ir ima artintis, vis dar nepaleisdama manęs iš savo „akių“. Man net pasivaidena, kad ji staiga išsitempia, lyg ketindama prisiliesti žūtbūtiniam kontaktui.
Išsigandusi ir pasimetusi pagalvoju apie vienintelę saugią vietą, kur dabar galėčiau būti.

Atsimerkusi pamatau pilkas kameros lubas. Čia  gal ir nėra labai malonu, tačiau visapusiškai saugu. Tik širdis stipriai daužosi, vis dar nesuprasdama, ką man teko sutikti.

---

- Laura Artanavičiūtė, - uniformą vilkintis vyras padeda segtuvą į šalį, pažymėjęs ten kažką rašikliu, - sulaikyta prie teroristinio... išpuolio vietos. Patvirtinkite balsu, kad ten buvote.
- Buvau, - sakau ramiai.
Jis spusteli kelis mygtukus nedideliame prietaise. Greičiausiai melo detektorius.
- Na va, dabar galime pradėti, - nusišypso. – Kaip atsidūrėte prie susprogdinto pastato?
Sąžiningai pasakoju jam  apie save, savo darbą ir kelionę namo. Jis, regis, net pamiršta savo melo detektorių. Manęs baimės nekamuoja, slėpti neturiu ko, tačiau esu užsigalvojusi – niekaip iš galvos neišeina anapus sutiktas padaras. Gal dėl to mano žodžiai kažkokie atsainūs.
Jis nesulaukia pasakojimo pabaigos – išjungia prietaisą ir parodo man duris.
- Jus palydės atgal į kamerą. Telefonus, tikiuosi įjungs greitai. Geros dienos.
Linkteliu jam ir išeinu kartu su jaunu kareivėliu, kuris netgi šaunamojo ginklo dar neturi – vien peilį prisikabinęs.

---

Namo grįžtu vakarop, kai Matas pagaliau atgabena popierius. Bandau prisiskambinti Gediminui, kad sužinočiau praeito pokalbio pabaigą, tačiau jis neatsiliepia. Keista, tačiau man neišeina susisiekti ir su Matu, nors visai neseniai sakė grįšiąs namo ir bandysiąs išeiti iš kūno pakeliauti. Turbūt jau pradėjo savo kelionę, nutildęs telefoną...
Kukliai pavakarieniavusi paskaitau knygą, kuri pažymėta skirtuku toje pačioje vietoje jau antrus metus. Ji niekaip nebaigiama iki galo. Kartais, pamiršusi istorijos pradžią, pradedu ją iš naujo, tačiau vis užstringu ties viduriu.
Kai už lango pradeda temti, grįžta motina. Ji truputį nerimauja ir nori sužinoti mano istoriją. Štai kodėl neskubu pas Matą – seansas būtų vis tiek nutrauktas. Pirma reikia sutvarkyti kasdienius ritualus – maistas, pokalbis su motina, labanaktukai ir tik tada – kelionės.

Deja, šį kartą man gerokai nesiseka – niekaip negaliu susikaupti ir išeiti iš kūno. Akys tiesiog pačios atsimerkia, negaliu ramiai išgulėti – norisi pasirąžyti, sujudėti, įtempti raumenis, lyg energijos turėčiau neįsivaizduojamą perteklių, sprogdinantį iš vidaus. Kažkiek laiko giliai pakvėpavusi, imu telefoną ir vėl pabandau surasti Gediminą. Ir vėl – niekas neatsiliepia. Gal jis netgi miega – visgi dešimta valanda vakaro.
Suirzusi atsikeliu, ketindama išsivirti arbatos ir kiek pasėdėti virtuvėje. Gal netgi knygą pagaliau pagraužčiau, kad nedūlėtų dar pusmetį su skirtuku toje pačioje vietoje.

Tačiau, vos pasiekusi virtuvės duris, sustingstu, nebevaliodama žengti toliau.
Ten, prietemoje, į mane spokso keli juoduojantys krešuliai, virpantys per metrą virš grindų. „Amebos“ kūnas vos įžiūrimas, neramiai kruta, nerasdamas sau idealios formos.
Netrukus išgirstu ir vibruojantį, aukštą garsą, tarsi bandantį man kažką pasakyti tomis keliomis natomis.
Kaip jis mane surado? Kaip jis iš viso sugebėjo apsireikšti šioje vietoje?..

Kai atatupsta žengiu atgal, „ameba“ staiga pajuda artyn. Ir visai ne pamažu, ne švelniai. Šį kartą gana agresyviai, lyg ketindama pagaliau kontaktuoti.
- Kas tu? – traukiuosi prie durų. – Ko tau iš manęs reikia?!
Virpanti daina man nieko nepaaiškina, tik dar labiau išgąsdina. Apsisukusi pasuku raktą ir sprunku į laiptinę tikėdamasi, kad padaras netrukus neteks susidomėjimo manimi ir pagaliau pranyks į anapus. Juk negali jis blaškytis šioje vietoje amžinai. Energija kažkada turi išsekti.
Daina, dabar jau įgaudama laiptinėje aidą, persekioja mane iki pat lauko durų. Čia nėra kur pasislėpti, o kieme...
Kieme ir gatvėje šiuo metu niekas nevaikšto. Ten policininkai patruliuoja, pasiruošę suimti kiekvieną, bėgantį nuo savų vaiduoklių.
Praveriu duris, iššoku į kiemą ir prisišlieju prie sienos, atsisukdama į laiptinę. Stebiu tarpdurio tamsą vildamasi, kad padaras ten nepasirodys, kad jo daina ten, viduje, jau buvo paskutinė ir jis paliko mane ramybėje.
Kieme ir gatvėje nematyti nė vieno žmogaus. Ramiau atsidūstu, tačiau man toli gražu iki tobulos ramybės. Stebiu tamsą, melsdamasi tam dievui, kuriam bažnyčiose aukas renka. Netikiu juo, bet vis tiek...

Kai virpantis balsas sukamba man beveik į ausį, klykteliu iš netikėtumo ir pasileidžiu bėgti gatve, pamiršusi kitą galimą grėsmę.
Virpantis garsas už nugaros įgauna skaidrumą, aiškumą ir netgi šiek tiek agresyvių gaidų, lyg kažkas jau ne prašytų, o piktai reikalautų kontakto.
Įlekiu į gretimą kiemą, išbėgu pro kitą skersgatvį, pasuku link pagrindinės gatvės. Stengiuosi apgauti būtybę, kuri greičiausiai irgi gali pasiklysti svetimoje vietoje. Čia juk neatsidursi šalia kažko vien tik labai panorėjęs. Visur turi nukeliauti pati...
Deja, sutvėrimas kol kas laimi, lyg kokiame košmare. Kad ir kiek bemėtyčiau pėdas, jo balsas sugeba išnirti visai greta. Ir tas reikalaujantis, irzlus skambesys...

Sustojusi viename skersgatvyje gaudau kvapą. Jeigu neklystu, „ameba“ tuoj uždainuos pasivijusi, vėl pabandys kontaktuoti. Laimėjau sekundes, bet ne daugiau.
Sustingstu nustebusi.
Prieš mane ruduoja durys sienoje. Tačiau galiu sau prisiekti, kad prieš akimirką jų ten nebuvo. Buvo senų, aptrupėjusių plytų siena. Buvo seni, sutrūkę kabeliai, tačiau jokių durų...
Nusuku žvilgsnį į šalį, dairydamasi persekiotojo. Juodulio kol kas nesimato, tačiau jaučiu, kad tokia rimtis apgaulinga.
Tada vėl pažvelgiu į sieną, į senas plytas ir sutrūkinėjusius kabelius. Jie šlapi, kaip ir plytos. Varva vanduo. Jokių sumautų durų.

Viskas čia netikra, visur aplink mane vienas didelis sapnas, sumauta fantazija. Tiesiog dabar galėčiau pakilti ir šauti į dangų kosminiu greičiu, tačiau kažkodėl nepavyksta. Kažkas kitas diktuoja taisykles, palikdamas man galimybę bėgioti po išgalvotą miestą. Nenuostabu, kad nesutikau nė vieno policininko – jų čia tiesiog nėra.
- Matai! – šaukiu į tamsą, tikėdamasi pramušti iliuziją ir patekti į saugią aplinką. – Gediminai!..
- Kur, po velnių, tu dingai?! – klykiu ant savo sargo, tačiau tesulaukiu spengiančios tylos. Jis atskirtas nuo manęs. Šioje iliuzijoje teesame tik aš ir krešulys. Nenuostabu, kad jis taip lengvai pasivaideno man – juk tai aš esu jo pasaulyje, o ne jis maname...
Vėl suspengus virpančiam reikalavimui, sprunku tolyn, stengdamasi pakilti ir skristi. Deja, niekaip neišeina. Kažkas su šia vieta labai blogai.
Ir laikas ne mano naudai.