iš(si)nėrimas

-- ant manęs sidabru lyja,
    kai tu pumpuru glaudies šalia.
    ir iš vienatvės lauko - permatoma plaštakė -
    į liūdesio rankas.
    ar tu žinai, kaip būna,
    kai lietus pasiima sielą
    ir ji sutrupa švelniai?

-- išvargina tavo kelionės
    per miražines dykumas.
    tada mirštu pati sau,
    o paskui atgimstu
    pažiūrėti, kaip
    variu nutepti
    medinukai,
    pražioję burneles,
    liežuvėliais stumdo šachmatus.