*-*

Buvo jis baltas eilinis ėriukas
Gėrė įprastą ryto rasą
Skabė įprastą ryto žolę
Turėjo įprastą ėriukams vilną
Ir tokias pat įprastas kojas
Buvo jis baltas eilinis ėriukas
Gėrė jis rasą su meile
Džiaugėsi savo įprastomis kojomis,
Kuriomis tapnodamas
galėjo neįprastai pažinti pasaulį su...
Saule...
Neįprastai džiaugtis,
kai vaiko putli rankutė
paglosto niekuo neišsiskiriančią
vilną...
Kai numezga iš jųjų maža maža
močiutė, pieno baltumo plaukais,
šiltas, šienu kvepiančias
kojines...
Buvo jis baltas eilinis ėriukas...
Atrodo, niekuo neišsiskiriantis
Ir vis tik jis buvo kitoks
Buvo savimi.
Buvo eilinis ėriukas su
savaip reginčia širdimi...
Jam to užteko,
kad būtų laimingas...