Ji - girdinti istorijas (2)

Autobuse sėdėjome vienas priešais kitą. Iš visų jėgų stengiausi stebėti pro šalį lekiančias gatves ir daugiaaukščius pastatus, bet akys nesutramdomai krypo į išblukusį jo veido atspindį ant murzino stiklo. Kankinančios minutės slinko lėtai, o sausakimšas į darbus skubančių žmonių autobusas judėjo keliu it tingus begemotas. Vėliau šalia manęs klestelėjo gana apkūnus pusamžis vyrukas - pečius užgulė slogi jo aura, o nosį užrietė įsisenėjęs  prakaito kvapas. Kitu atveju būtų be galo nemalonu, bet bandydama numalšinti kylantį šleikštulį, nors trumpam pamiršau Pameistrį ir lioviausi žvilgčiojus į jo atvaizdą lange.

  Galiausiai jis ištiesė ranką ir paspaudė „stop“ mygtuką. Negalėjau nepastebėti, kokia sena ir raukšlėta buvo jo ranka. Mane ištiko lengvas šokas, nors visą laiką jaučiau nuo jo sklindantį amžiaus tvaiką - lyg užuostum nuo laiko parudavusius knygos puslapius ir storą dulkių sluoksnį ant lentynų. Išlipusi iš autobuso susivokiau, kad esame visiškai man nepažįstamoje miesto dalyje, bet nieko neklausinėdama nusekiau paskui Pameistrį, kad ir kaip sunku buvo prisitaikyti prie plačių ir skubių jo žingsnių. 
  - Štai, mes jau vietoje, - prakalbo jis kiek uždusęs, kai atsidūrėme aukšta medine tvora aptverto nuosavo namo kiemelyje, gausiai apžėlusiame pačia įvairiausia augmenija.
  Viduje buvo ne ką erdviau. Negalėjau suprasti, kaip jis įstengia gyventi apsuptas tokios gausybės daiktų - nuo aptriušusių pliušinių žaislų, knygų, albumų, aliumininių puodų ir įtrūkusių puodelių iki įspūdingo dydžio kepurėtų toršerų, geltonomis dėmėmis pasipuošusių fotelių ir laikrodžių su gegute. Vos įėjus man pasidarė bloga. Kojai pastatyti vietos buvo nedaug, teko atsargiai ieškoti plyšių tarp medinių kaladėlių ir paveikslų rėmų, tad man labai greitai apsvaigo galva ir aš susvyravau. Viena akimirka ir būčiau triukšmingai parvirtusi, galbūt net susižeidusi, bet Pameistrys atsirado šalia ir sulaikė už alkūnės man net nespėjus išsigąsti.
  - Atleisk, visi šitie daiktai skirti treniruotėms...
  - Treniruotėms? Turit omeny...
  - Paaiškinsiu vėliau.
  Ir tuomet jis pakėlė mane laikydamas vien už alkūnės, lyg būčiau visai besvorė, ir pernešė per kelis prigrūstus kambarius į vieną vienintelį, kuris buvo tuščias. Tuomet mane paleido ir šniokšdamas atsišliejo į sieną. Nenorėdama patikėti tuo, kas vyksta, užsimerkiau, o atsimerkusi buvau jau kitoje vietoje.