Prakeiksmas iš Rojaus. 9 skyrius

- Kažkokia kalė man skambino. Į buto telefoną.
- Kokia dar kalė? Ko norėjo?
- Skundėsi, kad praeitą vakarą su ja vakarieniavai kažkokioj skylėj, vėliau parsivedei namo ir paryčiais dingai nieko nesakęs.  Nori tave pamatyt.
- Eina ji šikt, ji net dulkintis padoriai nemoka.
- Kas ji tokia? Ir iš kur ji po velnių mano telefono numerį gavo?
- Nepyk, Toni, daviau jai tavo numerį, neturėjau kito pasirinkimo. Negi duosiu savo mamos numerį Marselyje. Ta moteris... Kažkokia blondinė, susipažinom vakar klube. Rauz, atrodo jos vardas. Amerikietė. Daugiau nelabai ką ir teprisimenu, buvo sunkus vakaras.
- O kad lovoj nerangi tai tiksliai prisimeni.
- Kur jau čia neprisiminsi...
- Ir kada pagaliau tu pradėsi gerbti moteris... Nusiųsiu jai gėlių tavo vardu. Rožių raudonų kokias septynias. Ar bent žinai jos adresą?
- Taip, palauk.., - nutęsė Markas, iš savo kelnių kišenės traukdamas kelis popierėlius. Juos pavartęs, vieną padavė Toniui. - Štai jis. Pati užrašė.
        Markas ironiškai šyptelėjęs nuėjo į virtuvę gurkštelti vandens. Sunki diena, jei vakar ji buvo per daug lengva. Visada taip. Tonis užsimaukšlino skrybėlę ir išbėgo lauk. „Viviani“ gėlių salone užsakė septynias rožes, ant kortelės greita rašysena užrašė „Dėkoju už vakar. Tikiuosi tau patiko. Markas. “ ir padavė pardavėjai. Ši pažadėjo, jog  iki vakaro siuntinys bus Hoster avenju 34 - ajame name.
        Lauke oras buvo tvankus it šiltnamyje. Tik vietoj pomidorų ar agurkų čia leipo kur ne kur praeinantys pro šalį plonais drabužiais vilkintys žmonės bei po spalvotais skėčiais ledus pardavinėjančios jaunos merginos. Rodės, net bejausmiai betonianiai pastatai ėmė prakaituoti. Tonis užsidėjo akinius nuo saulės ir buvo bepradedąs eiti tolyn, kai už akių užkliuvo kitoje gatvės pusėje stovėjęs juodas džipas. Tinos automobilis. Lyg ištiktas lengvo, malonaus šoko, Tonis minutėlę pastovėjo nežinodamas ką daryti. Staiga apsisuko, iš kišenės nerangiai krapštydamas savo pinginę. Pasuko ten, iš kur kątik grįžo – „Viviani“ gėlių parduotuvės pardavėja maloniai šyptelėjo.
- Aš paimsiu dar šią tamsiai raudoną, - tvirtai neapsisprendęs ištarė Tonis, akimis vis dar žvalgydamasis po gausybę gėlių, kurių šioje parduotuvėje buvo visur – pamerktų į didžiules vazas ant žemės, lentynose kai kurios buvo išdėliotos pagal spalvą, kitos buvo sudžiovintos ir gražiai įkomponuotos į sienų interjerą.
- Tą ilgesniu kotu?
- Taip. Tą su dideliu žiedu, - rodydamas pirštu į vieną iš rožių tarstelėjo Tonis.
- Du doleriai.
- Štai, prašau, - traukdamas iš piniginės pinigus šyptelėjo Tonis. – Dar jei galima, norėčiau šiek tiek pataisyti tą laiškelį prie gėlių puokštės, kurią kątik buvau užsakęs.
- Taip, prašau. Štai jis, - tiesdama raštelį šyptelėjo pardavėja.
            Tonis iš kišenės išsitraukė savo parkerį. Kurį laiką pagalvojęs, raštelį išmetė į šiukšliadėžę ir nuo prekystalio pasiėmė naują kortelę. „Tikiuosi tau vakar patiko. Kviečiu tai pakartoti šįvakar tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje. Markas. “ – užrašęs padavė Tonis. Jauna pardavėja padėjo kortelę į savo sasiuvinį, kuriame buvo visi užsakymai. Atsisveikinęs Tonis netrukus jau žingsniavo Tinos džipo link. Saulės apšviestame automobilyje matėsi, jog jo viduje sėdi viena Tina – jos gelsvi plaukai plaikstėsi pro pravirą langą.
- Tuk tuk tuk, kas namelyje gyvena, šiaudais kūrena? Dūmai rūksta, ar nieko netrūksta? – šypsodamasis greitakalbe išbėrė Tonis, žvelgdamas į maloniai nustebusias Tinos akis.
- Kur jau nerūks, kai toks karštis lauke, - nusijuokė Tina. – Laukiu kol mama grįš, nuėjo apsipirkti. O ką tu čia veiki?
- Aš... aš buvau čia, gėlių parduotuvėje, - nieko nesugalvojęs „Viviani“ salono link mostelėjo Tonis.
- Aa... Maniau gėlės tokiame tvankiame ore nebeauga.
- Na visos gėlės dar nenuvyto – vieną išgelbėjau ir atnešiau tau, - išpūtęs savo ir taip dideles juodas akis, meiliai ištarė Tonis, tiesdamas raudoną rožę su didžiuliu žiedu.
          Panašu, Tina tokios staigmenos tikrai nesitikėjo. Bandydama kažką pasakyti, ji tik keliskart neaiškiai sumikčiojo.
- Šįvakar 10 valandą laukiu tavęs savo namuose, - tai buvo paskutinis sakinys, po kurio Tonis greitu žingsniu perėjo į kitą gatvės pusę bei pasuko į St. Merlino skersgatvį.
            Net tunelis, kuris anksčiau būdavo drėgnas ir tamsus, dabar atrodė išdžiuvęs, o nuo betoninių sienų vietomis buvo bepradėjęs byrėti smėlis. Buvo kalbama, kad šioje apleistoje landynėje ne tik save nuodija vietiniai narkomanai, bet ir sekso orgijomis džiaugiasi jaunos vietinės porelės. Kartais bandymai pažaisti suaugusiais virsdavo rimtu išbandymu tampant tėvais. Vieni su tuo susitaikydavo – surimtėdavo, susirasdavo darbą, kad galėtų išlaikyti šeimą. Kiti ryždavosi nelegaliems abortams. Dar kiti – prasigerdavo, nusižudydavo ar perdozavę narkotikų mirdavo. Taip nieko ir nepamatę, nieko nepajutę. Dabar tokie laikai – gyvenimas palaidas ir visiems į tai nusispjaut. Kiekvieną kartą praeidamas pro šį tunelį, Tonis pažadėdavo sau kadanors tai pakeisti. Prisimindavo dėl ko gyvena ir kokiomis spalvomis spalvina savo svajones.
            Labai greitai Tonis atsidūrė prie savo šviesiai rusvų buto durų. Traukdamas iš kišenės raktus, jis šypsojosi pats sau, galvodamas kaip reaguos Markas į jo atneštą naujieną.
- Čia tu? – riktelėjo Markas iš kambario, kuriame, rodės, televizoriaus garsas atsuktas iki maksimumo.
- Aš aš. Ką šįvakar veiki? – atsirėmęs rankomis į durų staktą paklausė Tonis. Markas, tingiai atlošęs galvą į fotelio atlošą, žiūrėjo futbolo rungtynes. Gaivus vėjas, sklindantis pro pravirą langą šiek tiek vėsino kambario temperatūrą.
- Nežinau, juk dar toli iki vakaro – dabar pats vidurdienis.
- Ar atsimeni kur ir kada susitikai vakar su ta Rauz?
- Kokia Rauz?
- Na ta, kuriai kątik gėlių puokštę užsakiau.
- Gražios gėlės?
- Gražios. Tai ar atsimeni?
          Markas išpūtė žandus ir išleido iš jų susikaupusį orą.
- Atrodo galėčiau prisiminti. O kodėl tau tai parūpo?
- Matai, šiandien tu tai pakartosi. Toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, - šelmiškai šypsodamasis ištarė Tonis.
- Tu šūdžiau! Sumautas šūdo gabale! – rodės Marko akys sprogs iš pykčio ir ištikš ant dailiai nudažytų rausvų kambario sienų.
          Tonis skardžiai juokdamasis išėjo iš kambario ir vis dar kvatodamas atsidarė virtuvėje gerokai užgazuotą mineralinio vandens buteliuką.
- Nepyk, man reikia, kad šįvakar kažkur dingtum. Pas mane ateina Tina, - kiek sutramdęs juoką ramiai ištarė Tonis, prie Marko kambario vėl užėmęs savo buvusią poziciją. Šaltas gėrimas gaivino mintis ir drėkino džiūstantį gomurį.
- Galėjai pasakyt, juk būčiau pats kąnors sugalvojęs ir išėjęs kur nors.
- Taip taip, ėmiau ir patikėjau. Pats tas, kuris praleis progą pabūti bent šiek tiek su Tina.
- Na ji gražutė... – nutęsė Markas, kaltai suraukęs antakius.
- Taip, bet tau šįvakar teks Rauz, - vėl nusikvatojo Tonis.
- Labai šmaikštu. Juk sakiau, ji net dulkintis padoriai nemoka.
- Tai išmokyk. Turėsi šią naktį tam nemažai laiko, - grįždamas į virtuvę tarstelėjo Tonis. – Begales laiko!
          Iš čiaupo į puodelį bėgančio vandens garsas užgožė visus Marko bandymus beviltiškai protestuoti.