Nesuprantu

Nesuprantu. Ar galima kliedėt nesergant? Ar galima apsimetinėti haliucinacija? Mėgstu tikėti tokiais dalykais. Taip gyventi įdomiau. Įsivaizduokite, įbėgu į kambarį su antklode ant galvos ir apsimetu, kad esu šmėkla. Visi patiki. Kokie patiklūs žmonės. Bėgioja, graibsto orą, šaukia, žegnojasi, o aš stoviu kampuke ir juokiuosi. Ne, gal nesijuokiu. Panašiau, kad verkiu. Kodėl žmonės tokie imlūs kitų nuomonei, kitų žmonių  pasisakymams. Juk aš neesu vaiduoklis, visai ne. Bet jei pasakysiu, kad esu, visi patikės. Nesvarbu, kaip atrodyčiau. Žmonės gal net nepažiūrėtų į mano pusę, bet jei grėsmingu, šiurpinančiu balsu surikčiau „BŪŪŪŪ“ visi suprastų (pamanytų?), kad aš vaiduoklis. Bet aš neesu vaiduoklis. Aš visiškai pilnai matoma, gyva mergaitė. Ne vaiduoklis, ne šmėkla. Mergaitė. Niekas to nemato. Niekas nesupranta. Bet kitaip ir būti negali, juk mergaitės nėra šmėklos, jos neplūduriuoja ore ir nešaukia „BŪŪŪŪ“. Neee. Taip daro tik vaiduokliai. Lengva tuo patikėti.