Istorija, kurios nebuvo (III)

Po to, kai Tomas mane išvadino „scenarijų mašina su amžinu varikliu“ aš sėdėjau prie galinio teatro išėjimo, ant laiptų, ir šalau užpakalį. Pagal fizikos dėsnius amžinojo variklio sukurti neįmanoma, bet tebūnie... aš nuostabus.
-Jausčiausi privilegijuota, jei galėčiau atsisėsti šalia tokio menininko, - šyptelėjo Eliza ir man keliskart pasirodė, kad ji didesnė už visą teatro pastatą.
-Nepataikauk, to labai nemėgstu, - vaidinau rimtą ir piktą dėdulę aš, bet tai mergytės anaiptol neišgąsdino.
-Kodėl?
Nesitikėjau, kad ji to paklaus. Išvis, nesitikėjau, kad ši žavi kūtvėla prieis prie manęs ir taip žybčios akimis, taip akivaizdžiai rodys visatos platumo simpatiją man. Likau didžiai sujaudintas, kad ir kaip tai būtų nebūdinga tokiai nuostabybei, kaip aš.
Elizos žvilgsnius, valiūkiškus šypsnius ir jos skleidžiamą spinduoliuotę galima užuosti, pamatyti ir netgi išgirsti. Visada turėjau silpnybę tokioms jaunoms ir šelmiškoms mergaičiukėms, kurios naivumu pranoksta „Lietuvos Ryto“ fanus. Bet visada trindavausi su brandaus amžiaus moteriškėm, dėvinčiom juodas tinklines pėdkelnes, kvepiančiom kažkuo panašaus į ūkiško muilo ir rožių mišinį, nemokančiom iškepti normalios kiaušinienės, bet užtat labai daug nusimanančiom apie pasaulio sukūrimą. Buvau beveik tikras, kad kada tik panorėjęs galėčiau įsitempti Elizą į lovą, bet tas „beveik“ buvo toks reikšmingas, kad gadino visą tikrumą. Kartais aš jaučiu taktą. O jeigu nevaidinant džentelmeniško asilo, dabar, sėdėdamas, ant betoninių laiptų ir šaldamas užpakalį, niekaip neišdrįsčiau nė paliesti jos skaisčių akių ar pauostyti plaukų, neišdrįsčiau paimti už rankos.
-Todėl, kad iš manęs mažai naudos. Aš Tau nepadėsiu tapti pagrindine pjesės heroje. Tu vis tiek liksi tik šokėja.
Eliza grakščiai (jeigu numanote, kaip tai skamba) nusijuokė ir atmetė savo garbanas už nugaros.
-Tu man primeni daktarą Hausą.
-Televizija kenkia, nepamiršk.
-Juk visi turime žalingų įpročių, ar ne?
-Ne, - begėdiškai melavau aš.
-Nejaugi nėra nieko tokio, be ko tu negalėtum išbūti nė dienos?
Užmerkiau akis ir įkvėpiau malonaus kvapo, sklindančio nuo jos.
-Juk turi kažką labai mėgt.
-Kondensuotą pieną.
Eliza pašnairavo į mane ir kupinu žinojimo balsu tarė:
-Esi narkomanas. Cukraus sunkiau atsikratyti negu kokaino, tai tikrų tikriausias narkotikas.
-Žinau, - nuleidau galvą. –Negaliu gyventi be cukraus.
*
Besisupdamas lovoje varčiau Carmen Laforet „Niekas“ ir galvojau, iš kur tiek nykumo šios autorės pasaulyje. Cha, lyg mano geriausi draugai (t. y. mintys apie Elizą, sienos ir kondensuotas pienas) būtų spalvingi ir įdomūs.
Melancholija paverčia gyvenimą gražesniu už sapną. Tai kažkas tarpinio tarp realybės ir susikurto pasaulio, o pradas – nemokėjimas atskirti vieno nuo kito. Apsižvalgiau po savo celę ir nusprendžiau, kad būti menininku – likimo dovana.

Prisnigo pilnas gatves. Sniegas toks gražus, kaip ir cukrus. Kai atsidūriau kambaryje, radau ant lovos numestą baltą raštelį, kurį, būdama labai įkyri, matyt iš mano pašto dėžutės išgyvendino ir į nerakinamą butą atnešė mažylė Ritutė. Dar akimirką pasidžiaugiau tamsoka ir blankia kambario atmosfera, tada perskaičiau tai, kas parašyta lapelyje. Susiėmiau už lūpų, išsišiepiau lyg dvylikametė, kuriai mama leido nusidažyti plaukus ir perskaičiau dar kartą. Ir dar. Ir dar, ir dar, ir dar. Dar kokia dešimt, dvidešimt, visą šimtą kartų. Kiekvieną linkį, kiekvieną taškelį kruopščiai užkasdamas atminties kloduose. Tada pastebėjau tarp patalų pasislėpusį kondensuoto pieno indelį. Naują, padovanotą.

Tu ne vienas. Man gerklės neskauda, o aš jau trys metai iš eilės, kiekvieną dieną geriu „Pertusiną“. Pripažinkime savo priklausomybę, narkomanai.
Eliza

Mano akys gražios. Man taip sakė varlė su raudonomis pėdutėmis. Aš ją sapnavau ir man visai nė motais. Galvoju apie savo narkomanę mergaitę ir visai nebenoriu kondensuoto pieno. Mano gyvenimas apkarto, pernelyg greitai pasidariau jautrus it mimoza ir mielai kur nors paverkčiau.
Gatvė tuščia. 30% nuolaida mandarinams man jau nieko nebesako – įkišęs ranką į kišenę ištraukiu keturis litus ir trisdešimt keturis centus. Ne kažin kas.
Kaip pasakytų koks nors Jonas Mikelinskas, - šaltukas spaudžia nosį. Artėja Kalėdos, reikėtų nuvykti pas mamą, bet dabar, kai turiu tiek (čia ne ironija) darbo PT, neturiu laiko lankyti visokių mamų. Nors, tiesą sakant, neturiu pinigų autobuso bilietui.
Kodėl aš taip dažnai vartoju žodį „mano“? Mano akys, mano mama, mano sapnas, mano mergaitė, mano gyvenimas. Nors aš neturiu visiškai nieko. Netgi savęs teoriškai neturiu. Tai niekada nesibaigs. Nuo tada, kai išvydau mėlynas moters akis iki tada, kai užmerksiu savo žaliąsias, aš raižysiu savo ir kitų žvilgsniais epitafiją sau – ant debesų, sienų, kondensuoto pieno indelių (ne, aš nesureikšminu kondensuoto pieno ir jūs man neaiškinkit), ant senų laikraščių ir patalynės, ant betono ir grindinio, ant kūnų ir kitų kūnuose.
Ar aš paminėjau debesis? Žinojote, kad jeigu senovės korėjiečių literatūroje kalba pradeda suktis apie debesis, aišku, kad toliau bus kalbama apie meilę? Tai neatskiriama. Nesapnavau ir neišsigalvoju.
Bet žinot ką? Aš tikrai nemyliu Elizos. Tuo nenorėjau pasakyti visiškai nieko apart to, ką pasakiau.
*
Eliza po visą teatrą tartum pakvaišusi ieško savo apyrankės, o tiksliau – apiplyšusio, murzino, rausvo siūlo.
-Jūs turėtumėte būti panašios į kisenas. Paslaptingos, viliojančios, talentingos, grakščios, bet su nešvaria sąžine. Išreikškite tai šokyje, velniai rautų!
Kad jūs žinotumėte, ką reiškia žiūrėti į šokančią Elizą. Ji tai daro iš visos širdies. Tikrai visos, o ne šiaip visos. Žiūrint į ją šokančią užplūsta panašūs jausmai, kaip klausant „Moonlight Sonata“.
-Nepamirškit, kaip turite atrodyti, - santūriai taria Tomas, n-tąjį kartą liepdamas pradėti iš naujo.
-Kas tos kisenos?
Tomas pažvelgia į Elizą niekinančiu žvilgsniu.
-Koks tu asilas, - neiškenčiu aš. –Kad jau skaitai Kim Man Džuną, dar nereiškia, kad visi turi jį skaityti. Jo knygų beveik niekur nerasi.
-Bet tu, kaip matau, turi, - niūriai burbteli jis.
Gal jūs mane palaikysite nesveiku, bet Tomas primena Krėvės aprašytą „Skirgailą“. Visiems aiškina, bet nieko konkretaus. Nežino ko nori, gadina nuotaiką ir tamsina šviesias spalvas savo sielos purvu.
-Išsimėžk.

Eidamas namo, stebiu aplinką: suolelius, kelio ženklus, skelbimų lentas, praeinančius ir prastovinčius, automobilius. Žiemos grožis mane stulbina kasmet vis labiau. Tas grožis, kuris mane supa ir sūpuoja, susideda iš visai paprastų dalykų: šerkšno, rūko, tamsos. Žinau, asketiškumu galiu pranokti ir vienuolį.
Juk aš nuostabus, nesigiriant.
Ausyse vis dar skamba Elizos balsas, kai ji energingai barasi su Tomu, kai niūniuoja „Love Story“, sveikinasi ir atsisveikina, kvatojasi iš nevykėlių savo partnerių, šnabžda man į ausį, kaip ji nekenčia šios vietos.
Negerai padariau, kad susidomėjau ja. Vien todėl, kad Eliza yra raudonplaukė. Kažkokiame straipsnyje skaičiau, kad raudonplaukiai gali būti ateivių palikuonys. Jie turi mažiau plaukų, stipriau kraujuoja, pasižymi neįprastu seksualiniu potraukiu. Pažiūrėkite į seksualiausiųjų per visus amžius sąrašą ir aptiksite gana daug raudonplaukių. Juoba, kad nemažai Europą valdžiusių buvo kaip tik raudonplaukiai, nors tai tikrai nedominavo populiacijoje. Pasirodo, dominavo. 
Eliza turi kažką kitoniško. Kaip ir visos kitos, kuriomis susižaviu.

Neslėpsiu, kad Pagonių Teatre praleidžiu nežmoniškai daug laiko. Kartais ten ir pramiegu naktį. Net nepajutau, kad beveik atėjo naujieji metai, o aš vis dar negavau jokio atlygio, mano kišenės tuščios it Kazachstano stepės, o skrandis irgi ne iš pilnųjų. Nesiskundžiu, valgau kiekvieną dieną, ir tai tik mano gerų santykių su kaimynų dukra Ritute dėka.
„Rašyti knygą netuščiažodžiaujant – sunkiai įvykdoma užduotis. Norėčiau iškalbėti visą savo širdį, sielos gelmę, sapnų tyrus. Norėčiau, kad įkvėpimas neapleistų manęs nė minutei. Tačiau tai sunku, o dar sunkiau yra sugrįžti po pertraukos, tęsti darbą, mintį, idėją, pildyti tai, kas, atrodo, jau ir taip išpildyta. “
Taigi, Eliza pasišovė parašyti knygą. Tiksliau, romaną. Kai paklausiau, kokia gi bus pagrindinė romano idėja, ji tik išpyškino:
-Mintys ateina palaipsniui, apsistosiu ties jauno vaikino išgyvenimais po išsiskyrimo su mylimąją.
Nieko banaliau ir norėdamas nesugalvosi. Aišku, to nepasakiau Elizai saugumo sumetimais – jos raudoni plaukai gali užsiliepsnoti iš begalinio pykčio man.
Moterys. Reikalingos lyg atostogos, įkyrios tartum televizija ir taip sunkiai suvokiamos, kaip nesuvokiama yra ir visata. Mielai būčiau gėjus, jeigu vyrų tarpe rastųsi mažiau idiotų. Žiūrėk tai vienas šukuosena pranoksta gaidį, kitas kalbos maniera nesėkmingai mėgdžioja Mantą Petruškevičių, trečias valgo rankomis dėl savo keistų pažiūrų į žmogaus kilmę, o ketvirtas išvis nevalgo, nes nugirdo, kad vyras nebus vyras, jei svers daugiau nei 60 kilogramų. Tai vis apie keistuolius. Aš toks nesu, aš menininkas. Aš nuostabus. Minėjau jau? Reikia to nepamiršti.
Lyja. Nuostabu girdėti lietų, tokį nuo nieko nepriklausomą. Aišku, jūs nesuprasite, nes dabar, kai skaitote tai, turbūt šviečia skaisti saulė, sninga ar ūkanota. Bet kai pradės lyti - sustokit, kad ir ką darytumėte. Man svarbiausia, kad dabar lyja.
Aš dažnai galvoju, kodėl lietus toks žavingas visomis prasmėmis. Jis yra muzika, kuri patinka visiems. Gaivališkas lietus... Vien žodis LIETUS kaip skamba! Ta yra tobulas žodis. Norėčiau, kad visas pasaulis būtų tik lietus. Atskiras, nevienalytis, skaidrus ir efemeriškas, sukeliantis slogutį. Lietus yra leidimas neiti niekur iš namų. Ir man gera jį gauti.