Maža žvaigždutė iš dangaus stebėjo ją savo mažutėmis akytėmis. Ji sedėjo ant siauro tiltelio nuo kurio vasarą vaikai šokinėjo į vandenį.
Gležnas jos siluetas atsispindėjo vandens paviršiuje. O begalinės akys žvelgė į dangų ieškodamos krintančios žvaigždės.
Ji taip norėjo, kad baltas noras tupintis jos delnuose išsipildytų. Toks mažytis ir tyras. Ji norėjo jam leisti skristi. Išvysti saulėtekį ant kalno viršūnės, palydėti saulę ant geltono smėlio pajūryje, ji norėjo jam leisti paskandinti dieną naktyje, ji norėjo jam leisti mylėti. Ko pati nesugėbejo.
O jei tai pavykdavo visada išsirinkdavo per gerus. Taip tiesiog per gerus. Galbūt ji per ilgai mąstė, o galbūt ją paveikė žvaigždės, bet mergina atsistojo ir žengė žingsnį, ore. Atsidūrė vandenyje...
Ankstyvas rytas, lauke krykštauja vaikai, vienmarškiniai supasi supuoklėse. Mažoji Gabija lėtai nužingsniavo prūdo link, pažiūrėti mažučių žuvyčių. Bet vietoj žuvyčių vandenyje išvydo daug baltos drobės, ir kažkieno kojas. Mergytė pradėjo klykti, į tą vietą sulėkė visi vienkiemio gyventojai.
Taip, tai buvo ji...
Jos metalinės akys žvelgė į saulę, slėpdamos liūdesį. Sustingusios lūpos raudonavo pavėsyje. Ji gulėjo ir nejudėjo. Tas judrus kūnas gulėjo saulėkaitoje be gyvybės požymių. Bet atrodė, kad lūpos šypsosi.
Ji mirė laiminga, aš tikiu.
Tolumoje dar girdėjosi šeimos verkšlenimai. Tik aš jau buvau toli, kažkur aukštai, kažkur kitur. Tokia pat laiminga.
Ir metus iš metų sėdėjau prie savo kapo, visuomet maloniai sutikdavau ir išlydėdavau visus.
Bet niekaip nesugebėjau prisiminti, kam žengiau tą žingsnį...Bet jau buvo per vėlu. Nors ir mažos žvaigždės dar žaidė danguje... Aš tavęs vistiek nesutikau.