Užkirsk man kelią

Užkirsk man kelią, nes einu į pievas,
Nukirpk mano plaukus, nes slenka neharmoningai,
bet pasilik sruogą sau, galbūt prisiminsi,
kai manęs nebebus, kad buvau toks,
kokio bijojo ir ponas Amerika,
kai batsiuviu dirbo mano palėpėje,
kurioj tik voratinkliai draugauja su atspindžiais.

Užkirsk man kelią, nes einu į pievas,
Užgesink mano širdį, nes dega neharmoningai,
bet pasilik pelenus sau, galbūt prisiminsi,
kai manęs nebebus, kad kadaise degiau,
kaip vampyras, baisingo vilkolakio priešaky,
kvepėjau troškimu nugalėti, ir man pavyko,
prisijaukinti šikšnosparnius palėpėje,
kurie apsigyveno voratinkliuose.

Užkirsk man kelią, nes einu į pievas,
Sunaikink mano gyvastį, nes gyvenu neharmoningai,
bet pasilik sielą sau, galbūt prisiminsi,
kai manęs nebebus, kad gyvenau toks,
ir susimoviau tik kartą, bet man atleist nevalia,
taip sakė teisėjas stebėdamas vampyro žvilgsnį,
gesindamas širdies formos kempinę
ir kirpdamas plaukus,
ruošdamas kėdei.