Istorija, kurios nebuvo (II)

Niekas niekada manęs neprivertė daryti to, ko aš nenoriu daryti. Mano gyvenimas yra ruletė, o aš – ruletės kamuoliukas, kuris sustoja ten, kur nori ir nulemia kažkieno sėkmę.
Nedaug trūko, kad vyriausiajam „pagoniui“ išmalčiau snukį. Pasigailėjau. O jeigu atvirai, jis mane būtų sudorojęs vienu smūgiu, tad stengiausi bent pavaidinti, kad neturiu nieko bendro su hominidais, esu baisiai civilizuotas ir garbus, o mano orumas kone sukuria aureolę virš gauruoto pakaušio. Deja, ten teatras ir jie perprato mano prastą vaidybą.
Imu suvokti, kad nemiga ne bereikalinga; pasaulis sukasi arba šokinėja sau įprastu ritmu, o aš priešinuosi tam. Vėl spoksau. Ne pro langą, o į sieną, žiauriai nykią sieną. Įsivaizduočiau, kad ji mano geriausia draugė, jeigu turėtų kojas. Pakviesčiau pasivaikščiot, nes dabar man to labai reikia.

Siena vos tempiasi paskui.
*
-Ar galėtum parašyti banalų scenarijų?
-Žinoma, juk aš ir pats banalus tartum sekmadieninė loterija. Man tik reikia spektaklio koncepcijos.
-Gal galėčiau būti oponentas, o ne patarėjas? – Pykteli Tomas.
-Tai beveik niekuo nesiskiria.
Taigi, šis vaikinas su nuvalkiotu vardu (mano vardas Bernardas, tad galiu pūstis kiek tinkamas) pasiūlė man darbą Pagonių Teatre. Susidomėjau. Bet greitai nusivyliau ir stipriai sutrikau: aš maniau, kad šis pogrindžio teatras turi kažką Tokio, o jie manęs prašo vos ne „Džulijo ir Romenos“. Aš pagalvojau, kad gal reikėtų pirma gerai suvaidinti „Romeo ir Džuljetą“, bet jie užsispyrę, tarkime, kad neeiliniai.

Man sunku. Aš rašau, o kibiras kavos vis tuštėja. Jau dvi dienas nevartoju cukraus.

Naktis tyliai skverbiasi į mano vidų ir aš lengvėju, atrodo, kad tuoj tuoj pakilsiu, o šilkiniai debesys paglostys mano skruostikaulius. Norėčiau, kad ši naktis nesibaigtų. Tačiau moteris, kurią matau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, pakyla nuo žalios, minkštos, kvepiančios pievos ir nuplevėsuoja tolyn. Pribundu. Šaldytuvas svetingai priima, pasiūlydamas indelį kondensuoto pieno.
Nežinau, kaip rašyti tą suknistą romantišką istoriją, kai neturiu ką pamilt. Tikrai, paskutinį kartą turėjau moterį prieš mėnesį, o tai, atsižvelgiant į mano amžių, yra katastrofa. Toks jau menininkų mentalitetas, tokie jau jų kontrastingi instinktai.
Tačiau visos vienadienės kalės (jeigu šunų padermės atstovės nepasius), kartais palieka kažką ypatingo ir tyro, kaip bebūtų keista. Kai kurias iš jų, parsitempęs po nelinksmo vakarėlio, aš noriu išvysti dar kartą. Žinot, kartais man kažko reikia labiau, negu visko. Kartais dalis visko man reiškia daugiau, negu tas pats viskas. Paprastai paaiškinsiu: aš turiu pintinę obuolių. Tai yra VISKAS. Na, ir du obuoliai (t. y. dalis VISKO) iš visų ten esančių man yra mielesni, brangesni, reikšmingesni už visą pintinę obuolių, už VISKĄ. Nepaisant to, kad be VISKO, nebūtų ir tos dalies VISKO. Bet šiuo pavyzdžiu aš ne apie moteris, o apie savo poreikius. Pabandykite suprasti menininką. Bet jūs nežinote, kas yra menininkas, koks jausmas būnant juo? Pabandykite paaiškinti mažam vaikiui, kas yra kilimas dulkei, o aklam nuo gimimo žmogui, kas yra žalia ir kaip ji atrodo – taip tapsite filosofu. Pabandykite atvaizduoti varpelių skambesį penklinėje ir taip jūs nejučiomis tapsite muziku. Pabandykite sumaišyti dangų su žeme jaunos mergaitės plaukuose piešdami ir taip tapsite dailininku. Pabandykite suvokti, kas esate jūs ir surasti nišą savo talentui – jūs jau menininkas. Man darželio auklėtoja visada sakydavo:
-Nebijok maišyti spalvų.
Aš tėkšdavau vandens ant plono paišybos popieriaus ir neaiškus ovalas virsdavo debesėliu. Nusišypsodavau sau: esu menininkas.
*
-Tai, ką sukurpiau, nėra tobula. Ir netgi nėra gražu. Bet aš labai stengiausi.
Tomas nutaiso skeptišką žvilgsnį, sumurma ir paima iš mano nevyriškų rankų šūsnį lapų.
-Taisiau bene dešimt kartų. Kai įsijausdavau, tai prirašydavau balažin ko.
-Sekso scenas išmesim, - piktai metė jis.
-Palikau jas rezerve, nesijaudink.
Vakarėjo. Skurdi teatro aplinka ir slogi nuotaika grūdėta širma užklojo langus. Jaučiau nepakeliamą galvos skausmą ir migdžiausi.
-Neprasmek, - prabilo Tomas, pavartęs lapus, - šis tas bus.

Sutemos vėl pakvietė panaktinėt ir aš ėmiau gainioti „Coca-Cola“ butelį po savo erdvų butą. Erdvus jis nebuvo, tiesą sakant, čia nebūtų tilpę net penki žmonės, bet mano vaizduotė neturi rėmų, o jeigu ir turi – begėdiškai laužo juos savo gabaritais. Žinojau, kad Tomas dabar skaito mano ala romantišką kūrinį, bet tikrai nelaukiau penktos valandos ryto ir Tomo, tarytum Nekrasovo, bėgančio pas mane – Dostojevskį.
Nežinau, kodėl taip noriu gauti pastovų darbą Pagonių Teatre. O ir jeigu žinočiau, ar tai būtų svarbu?