Kasvakarinė odė Rauliui

  Lenkiu galva prieš tavo didžią valią, kadangi pats tokia pasigirt negaliu. Ir vėl, kaip ir kiekvieną vakarą, atsidūręs didvyrio kompanijoj, jaučiuosi vienišas ir baisiai mažas. Ir fiziškai taip pat. Per šias dešimtį minučių, kol sėdžiu čia, šitame nykiame bare, niekaip negalėdamas atplėšti akių nuo spindinčių Raulio dantų ir jo žvilgančių, glotnių plaukų, taip beprotiškai pavydėtinai sukrintančių kiekvieną kartą jam krestelėjus galvą, atrodo susitraukiau bemaž  per pusę... Sėdėdamas čia, aš naikinu save, tačiau sedėsiu čia, kol Raulis išeis. O jam išėjus, garsiai švokšdamas ir kriokdamas griūsiu kniupščias ant žemės ir šliaušiu durų link... Visi ir vėl galvos, kad nusigėriau, Markas gal net sušuks ką nors pavijimui, ką nors nešvankaus ir lėkšto, kas ir vėl priverstų mano vidinę tuštumą trokšti išsivėmimo...
  Tačiau Raulis vis dar čia, aš dar galiu sėdėt savam kampe ir klausytis jo pasakojamų istorijų. Galbūt kiek vėliau jam ir vėl užeis noras šokti ir dainuoti, kas jam labai padeda vedant iš proto visas bare esančias Mergaites ir Moteris. Pastaruoju metu, galbūt dėl to, kad bare taip tvanku ir karšta, Jos alpsta jam nė nepajudinus piršto.
Įdomu, ar Jis tikrai to nepastebi, ar be kita ko jis ir puikus aktorius? Vien savo buvimu jis sukuria šventę, o ką jau kalbėti apie tuos vakarus, kai Jo nuotaika gera ir Jis džiūgauja jausdamas reginio ištroškusias akis susmeigtas į jį. O! Nejau taip anksti?!..
Raulis Navarro pakyla nuo kėdės, užsimeta savo juodąjį apsiaustą ant plačių pečių, jo įdegusį ir taip negailestingai kilmingą veidą trumpam iškreipia šypsena, ir jis palieka susižavėjusią publiką dalintis įspūdžiais apie jį.
  O aš krentu.