užkalbėjai, močiute
nuo rožės
nuo žvilgsnių į duris
nuo kamuolinių
žaibų paširdžiuos
atiduosiu bet ką - -
užkalbėk
kad nebekrisčiau sapne
vabalėliu ant gėlės
gėlė ne pievoj
bet saronge
aplink mylimo strėnas
saloj svetimoj
jei negali, užkalbėk
kad uosčiau
gėlę lyg gyvą
ir žinočiau tik tiek
kiek vabalai