Žiogelis Zipis

Kartą, vieną gražų rytą,

Vaivorykštės spalvom nudažytą...

Vaikučiai sugrįžo į pievą žavingą,

Paklausyti, kaip skamba Zipio smuikas stebuklingas.


Tačiau praėjus kuriam laikui,

Melodija nepasigirdo nė vienam vaikui.

Suprato iš karto visi

Nutiko bėda Zipiui – jie buvo tikri.


Jau ir pusiaudienis atėjo,

Bet Zipio muzika pievoje neskambėjo.

Pradėjo ieškoti vaikučiai,

Kur randasi Zipio namučiai?


Po trauklapiu dideliu ir žaliu

Rado gulinti  Zipį, prisidengusi lapu.

Žiogelis nejudėdamas gulėjo,

Jis aukštos temperatūros tūrėjo.


Reikėjo gelbėt žiogelį vargšelį..

-Ką daryti? -  Vaikučiai įnirtingai tarėsi.

Labiausiai rūpinosi berniukas Tigas,

Jam patiko žiogelis Zipas.


Parsinešė namo jis žiogelį,

Pastatė jam nuostabų namelį.

Užklojo sausu beržo lapu,

Pagirdė vandenėliu šiltu...


Dar ne vieną ilgą dieną

Tigas nepaliko Zipą vieną...

Čiaudėjo ir kosėjo žiogelis ilgai,

Temperatūra buvo pakilusi aukštai.


Po savaitės... po kitos

Zipas savo lovytę paliko.

Atsikėlęs ankstį rytę,

Ėmėsi derint stygas smuike.


Ta melodija pati skambiausia,

Kiekvieną rytą pati nuostabiausia,

Suskambo vėl naujai

Tigo namuose labai lauktai.


Skambėjo kiekvienas namų kampelis,

Nušvito Tigui veidelis.

Pasveiko jo mylimas žalias draugelis,

Ir vėl skamba jo smagusis smuikelis...


P. s. Eiliukas rašytas pagal užsakymą, tad ir vardai buvo užsakyti....