Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







VIETA


Matas į mano „pasiskraidymus“ žiūri daugmaž juokais. Kartais man sunkoka suprasti, ar čia jo tikroji nuostata, ar jis tik bando erzinti mane. Lanko „Gross“ kartu su manimi, mielai bendrauja su kitais, klausosi jų istorijų, pasakojimų apie anapus, kartais dalyvauja Gedimino pamokose, kur šis naujokus moko atsipalaidavimo meno ir dėmesio koncentracijos subtilybių. Be šių dviejų disciplinų į anapus net nėra ko bandyti lįsti, todėl Matas ir nelenda.

Ir visgi kartais norėtųsi jį matyti šalia, nes sargas, kad ir koks protingas bei galingas būtų, visados lieka neregimas ir nejaučiamas. Tas žmogiškas įprotis – matyti...

Šį rytą Ona jaučiasi geriau. Vakar naktį mes jai suorganizavome gydymą iš anapus. Tiksliau – paprašėme savo sargų, o jau jie kažką tikrai suorganizavo. Dabar moteris jau atgavusi sąmonę, nors, pažvelgus į jos vidų, tamsus darinys dar šiek tiek matosi. Tiesa, jau ne toks nemalonus. Ona iš tiesų sveiksta.
Tačiau jos elgesys pasikeitė.
Nustebau, kai pavargusiai medicinos seseriai atsikirtus pernelyg grubiai, Ona tyčia apvertė jos metalinį padėklą su visokiais vaistais, skirtais ne tik jai vienai. Po to pravirko, lyg staiga susigriebusi dėl savo elgesio. Pavargusi moteris susirinko vaistus, jausdamasi padėties kaltininke, o kai išėjo iš palatos, Ona nusišluostė ašaras ir lyg niekur nieko ėmė skaityti žurnalą.
Kaip žmogus, matęs abi pasaulio puses, ji elgiasi neatsakingai. Nejaugi užmiršo viską, ką patyrė?..

Staiga pajuntu dar kažką, atsiradusį šalia. Tuo pat metu nusmelkia jausmas, lyg kažkas manęs šauktųsi.
- Laura! – šypsosi gerokai atjaunėjęs Matas, apsireiškęs greta Onos lovos. Mano „brolis“ atrodo nepaprastai patenkintas savimi. - Negalvojau, kad ir tu dabar keliauji.
- O, tai ir tau pavyko, - nudžiungu.
- Čia jau trečias kartas, -  gūžteli pečiais. – Pirmus du sugrįžau labai staigiai, jau buvau viltį praradęs. Tik paskui prisiminiau, ką sakei. Apie tikslą.
- Nusprendei surasti mane?
- Maniau, tu namie būsi, bet mane čionai nukėlė...
- Vojaristas, - subaru jį nepiktai. – Juk septinta ryto.
- Ir kas? – Matas žvilgteli į Oną, tada prabyla daug tyliau, - ar tu neapsirengusi?...
- Ji mūsų negirdi, - šypsausi. – Be to, pamiršk čionai žemiškus įpročius. Dabar mudu bendraujame mintimis, todėl šnabždėk nešnabždėjęs... Taip, aš neapsirengusi.
Jis mirkteli suglumęs. Tada krenkšteli ir pažvelgia į Oną.
- Man regis, ji visiškai sveika, – sako.
Patyliukais paprašau savo sargo parodyti jam esmę. Matas kaipmat išnyksta, jo vietoje lieka švytintis kamuolėlis. Dabar jis giliau nei aš, kur pavidalai beveik nebeturi reikšmės.
- Matai? – sakau jam. – Ne tokia jau sveika mūsų Ona.
- Kas jai?
- Nežinau. Niekas nežino. Sunku net suvokti, kaip ji iš viso sugebėjo...
- Ką turi galvoje?
- Pameni sargus, apie kuriuos pasakojau tau?
Matas siunčia man pritarimo impulsą.
- Sargai netgi dabar šalia mūsų, stebi mus ir saugo nuo bet kokių pavojų. Jeigu sugalvotum kažkur nuvykti, sargas ten atsiduria anksčiau tavęs, kad įsitikintų, jog ten saugu. Tik tada nukelia tave patį. Jeigu sutiktum priešišką būtybę, sargas neleistų įvykti kontaktui. Nebent esi didelis ožys ir nuspręstum kitaip. Tačiau mūsų Ona visados klausydavo savo Andriuko – taip ji vadina savo sargą. Vien dėl to sunku suvokti, kas čia įvyko.
- Ar galėjo būti, kad sargas... na jis tiesiog pramiegojo pavojų?
Nusijuokiu iš Mato naivumo. Čionai niekas nemiega. Niekada.
- Tada gal nepastebėjo pavojaus, - spėlioja jis. – Negali būti visažinių būtybių. Juk sargai irgi kažko nežino.
Nenoromis, tačiau sutinku su juo. Mano sargas irgi nežinojo, kas nutiko Onai. Jeigu jis nežinojo, tuomet kitas iš jų galėjo nepastebėti kažko grėsmingo...

- Kur Onos sargas? – staiga suformuluoju klausimą saviškiui.
Akimirką klausausi Mato teorijų, tada mane pasiekia vaizdiniai. Ir jie nėra labai džiuginantys – vien sumaištis ir chaosas. Kai nebeištveriu pranešimo beprasmybės, nutraukiu jį.
- Ar jis gyvas?
Pritarimo impulsas.
- Ar jis... vis dar saugo Oną?
O štai dabar mane pasiekia neigiamas impulsas, kas visai nenudžiugina. Vadinasi, vargšelė palikta be priežiūros? Kaipgi taip įmanoma?
Sunerimusi perkratau pažįstamų vardus, tačiau nė vienas iš jų dabar nemedituoja – visi savo namuose, arba dar miega, arba veikia kažką buitiško. Neturiu kam palikti svarbaus pranešimo apie savo atradimą.
- Reikia grįžti, - sakau Matui. – Turiu paskambinti Gediminui.
- Septintą ryto?
- Tai svarbu.
- Gerai, - jis vėl atsiranda šalia senesniuoju pavidalu. – Tikiuosi, tu nepyksti ant manęs?
- Už ką?
- Kad bandžiau surasti tave taip anksti.
- Pamiršk, - šypteliu jam. – Aš pati tave lankiau ne kartą paryčiais.
Jis žiūri į mane sutrikęs, tuo tarpu aš paskutinį kartą nužvelgiu skaitančią Oną.
Jau verčiau ji nebandytų palikti kūno...

---

Mano darbas nėra labai įdomus, na nebent tik iš pradžių, kol apsipranti. Turiu aprūpinti gamybos liniją būtiniausiomis medžiagomis. Tiesą sakant – tik labai nedidelę jos dalį.
Atėjusi į gamyklą apsivelku specialų drabužį, šiek tiek panašų į skafandrą. Tada įeinu į permatomą kabiną, kur nuo manęs pašalina visas dulkes. Gamybos patalpose dulkių praktiškai nėra – filtrai išvalo orą kuo kruopščiausiai. Jeigu ir rastumėte, tai ta dulkelė būtų labai vieniša.
Beje, filtrai išvalo ne tik dulkes, tačiau pašalina ir deguonį. Žmogus sensta, nes jo kūne vyksta oksidacija. Vadinasi, vyksta ir degradacija, nes deguonis – agresyvi medžiaga. Jis naikina ne tik žmones. Nuo jo kenčia ir mikroschemos, išlendančios linijos gale.
Todėl man ant nugaros kabo nedidelis balionėlis, kurio užtenka maždaug valandai ramaus darbo. Kai baigiasi, prieinu prie nedidelio aparato, sušeriu jam tuščią balionėlį ir pasiimu naują. Nieko įdomaus.

Gamykloje juokaujama, kad tarp darbuotojų ir mikroschemų yra pernelyg didelė nelygybė. Joms suteikiamas bemaž amžinas gyvenimas, tuo tarpu darbuotojai priversti uostyti deguonį ir degraduoti. Kur teisybė?...

Paimu į rankas pultą ir spusteliu mygtuką.
Už stiklinės sienos sujuda konvejerio juosta. Ten darbininkai sukrovė plastikines dėžes su silicio – germanio plokštelėmis. Jas ir turėčiau atiduoti gamybos linijai, tačiau kol kas to negaliu padaryti – iš sandėlio atkeliavę ruošinių įpakavimai užteršti dulkėmis.
Viskas čia daroma beveik automatiškai. Paspaudi vieną mygtuką – paketai atsiduria plovykloje, kur juos nuplauna ir nudžiovina. Tada jie perkeliami į patalpą, kurią jau galima atidaryti ir paimti ruošinius savo rankomis. Šioje vietoje aš dažnokai susimąstau, kodėl gamyklos kūrėjai nesugalvojo dar vieno mygtuko – paspaudei ir ruošiniai patys sušoko į tam paruoštus lizdus. Kam aš čia reikalinga? Roboto ranka sunaudotų elektros už penkis centus vienam pakrovimui, per dieną tai kainuotų bemaž vieną litą. O jau mėnesio sąnaudos visai juokingos, palyginus su mano atlyginimu. O jeigu dar mygtuką spaustų ne žmogus, o nedidelė mikroschema?..
Kartais čionai jaučiuosi kaip kompiuterio detalė. Gamybos linija perspėja, kai ruošinių lieka mažiau kaip dešimt. Aš jai paklūstu, pamaitinu dar vienu paketu. Ir taip dvidešimt kartų per pamainą.

Pertraukos metu paskambina Gediminas.
- Kur tu dabar esi? – klausia jis.
- Vergauju robotams, - juokiuos.
- Po darbo į klubą neik, - sako jis. – Gross‘ą tikrina inspekcijos. Tikiuosi, kad greitai paliks ramybėje, tačiau nenoriu, kad imtų kabinėtis prie narių.
- Ačiū, - sakau jam .
- Ir dar, Laura. Tavo pranešimą dėl Onos gavau. Jeigu šįvakar keliausi, ne...

Jo balsas staiga nutyla. Kurį laiką klausausi tylos, manydama, kad gal kažkas užstrigo perduodant signalą. Tačiau, pažvelgusi į telefoną tepamatau užrašą, kad operatorius „pamestas“.
Nejaugi vėl atjungė?
Aplink mane nuščiūva bendradarbiai. Kažkur toli toli girdžiu staugiančią sireną, perspėjančią apie oro pavojų.
Vienas iš darbuotojų sureaguoja stebėtinai operatyviai – įjungia radiją. Irzlus diktorės balsas skamba idealioje tyloje, nes visi jau seniai išmoko pamoką – erzelis ir spėlionės žinių nesuteikia. Jas suteikia radijas.
Kurį laiką klausome, stengdamiesi iš pranešimo pabaigos susidėlioti vaizdą.

Pastebėti nepilotuojami lėktuvai šalies vakaruose. Mūsų pajėgos, kaip visada, sureagavo pavėluotai – kol nukreipė naikintuvus į tą pusę, svečiai pradingo iš radaro. Manoma, kad jie nepasuko atgalios, o vis dar skrenda pirminiu kursu. Kaip jiems seksis, pasidomėkite už kelių minučių, gerbiami klausytojai.
„Jeigu dar būsime gyvi“ – pagalvoju, kramtydama sumuštinį. Mirti nebijau. Kai savo noru patenki anapus vos ne kas vakarą, tokios baimės iš viso nelieka.
Jeigu mirsiu, tai bus tik dar viena kelionė. Tik be bilieto atgal.

---

Ryšių įranga atjungiama tik dėl vienos priežasties – galimų elektromagnetinių atakų. Prieš kelis mėnesius teroristai sudegino vienos iš kompanijų ryšių įrangą, panaudoję stiprų impulsą. Nuo to laiko, vos tik ima kaukti sirenos, telefonai nustoja veikę bemaž pusei paros, kol išaiškėja padėtis. Niekas nenori rizikuoti, nors nuostoliai jiems bet kuriuo atveju milžiniški.
Gerai, kad elektromagnetinės atakos nebaisios „keliautojams“.

Po darbo skubu namo, ketindama susitikti su Matu, žengiančiu į anapus pirmuosius žingsnius. Jam dar reikia daug ko išmokti, kol galės pradėti dairytis ten be priežiūros, pats vienas.  Nuostabu, kad daugelis žmonių iš viso neįsivaizduoja tokių kelionių, dalis jų viską neigia, giliai įklimpę į kažkurias religijas, nepripažįstančias sielos ar gyvenimo po mirties. Man jų, tiesą sakant, nėmaž negaila. Visi jie pasmerkti nugyventi daugybę gyvenimų, kol galop kažkada atras tai vienokiu ar kitokiu būdu. Toks laikas visada ateina. Jie tampa mažais žiburėliais, reikalaujančiais žinių, mokytojo, vedami begalinio smalsumo. Kažkuris iš mūsų anksčiau ar vėliau taps mokytoju, dar vėliau atsiras kiti tikslai. Žiburėliai virs žvaigždėmis, šios įsižiebs supernovomis. Man teko sutikti būtybių, kurios spindėjo lyg ponas dievulis davatkos pasakojime apie klinikinę mirtį. Teko netgi kalbėtis su vienu. Jis buvo labai malonus pašnekovas, tik nebendravo žodžiais. Jo kalba seniai buvo virtusi vaizdų kalba, kuri ten yra universali. Kada nors ir aš ją įvaldysiu...


Mintis nutraukia kurtinantis sprogimas kažkur priekyje. Lyg milžinas būtų koja treptelėjęs – tik suvirpa visi langai aplink mane, krusteli žemė po kojomis... Akimirka – ir iš posūkio į alėją pasipila dulkių kamuoliai, dydžio sulig namu. Pilkuma užpildo gatvę, kažkas agresyviai subarba į šaligatvį visai greta.
Aikteliu ir neriu po pirma pasitaikiusia pastoge. Lyja plytgaliais, klykia sužeisti žmonės, besistengiantys surasti priedangą. Akimirksniu tampa tamsu, pro parduotuvės vitriną nieko nebesimato.
Tada krūpteli pats pastatas, grėsmingai vaitodamas visokių nežinomų gyvių balsais. Man regis, kad kažkur skeldėja sienos. Tvirčiau tuo įsitikinu, kai vitrina staiga šiek tiek įsigaubia ir ima skilti.
- Bėk! – surinku kažkokiam vyrui, kuris atsekė vidun paskui mane, gelbėdamasis  nuo žudančio lietaus.
Vos suspėjame – paskutinį kartą sunkiai atsidusęs, pastatas ima smigti žemyn, pats į save.
Užkliuvusi už kažko išsitiesiu visu ilgiu ir tik prisidengiu, nebesistengdama pakilti. Baisu ne mirties. Baisu išeiti neatsisveikinus. Dundesys, trenksmai ir dulkės kol kas tampa vienintele mano visata.

Kai išdrįstu atsistoti, aplinkui matau tik apokaliptinį vaizdą – iš pastato likusi viena kampinė siena.  Kažkur dejuoja sužeistieji, šaižiai ataidi švilpukas.
Policija suguža čionai kaip bitės prie medaus. Jie visi suirzę ir nelabai geros nuotaikos. O aš pilka kaip žemė nuo dulkių, spjaudausi rudomis seilėmis, krapštydamasi ausis ir nosį. Tokią mane jie ir aptinka.
- Jums viskas gerai? – klausia rūstaus veido pareigūnas, kurio viena ranka nelabai maloniai liečia ant krūtinės pakabinto automato rankeną. – Parodykite pažymėjimą, panele!
Linkteliu jam, klusniai ieškodama savo kortelės. O po akimirkos jau sutrikusi mikčioju, kad nerandu.
Iš tiesų – nerandu. Greičiausiai nulėkė su visu segtuku, kai kritau.
Pareigūnas dar stipriau sugniaužia ginklo rankeną ir paliepia eiti į priekį, link stovinčio karinio sunkvežimio. Jau žinau, ką tai reiškia. Vieną kartą buvau patyrusi.
- Kopijos namie yra? – klausia prie mašinos budintis karininkas. – A, tai gerai. Važiuosite į fortą, o jau ten galėsite paskambinti, kad kas nors iš artimųjų atneštų kopijas. O dabar lipkite...
Paklūstu neprieštaraudama. Jie labai lengvai gali pakeisti toną ir surašyti protokolą dėl pasipriešinimo karo policijai. Tai reiškia mažiausiai savaitę arešto, o man – prarastus pinigus. Todėl geriau būti klusniai robotei, kad ir kas nutiktų.
Tik kai puspilnis sunkvežimis pajuda forto link, mano kontūzytoje galvelėje grįžta atmintis – telefonai juk neveikia!
Atsidūstu ir nusiteikiu ilgai naktelei aidų pilnoje kameroje.

---

- Telefonai neveikia, - sako man budintis pareigūnas akivaizdžius dalykus. – Bijau, kad turėsite praleisti naktį forte, panele.
Linkteliu.
- Kadangi oficialiai jūs lyg ir esate kalinė, jums galioja vakarinės procedūros, - sako jis. – Dušas, patikrinimas...  bet čia smulkmenos, jūs ir dar keli sulaikytieji būsite atskiroje grupėje, kur viskas vyks supaprastintai. O kameroje būsite viena. Psichologinių problemų ar fobijų turite?
Purtau galvą. Neturiu.
- Pranešiu, kai telefonai ims veikti, - sako jis, tada uždaro langelį, palikdamas mane vieną.
Kamera dviems žmonėms, trys žingsniai pločio, devyni ilgio. Gale nedidelė širma, klozetas ir kriauklė, įrengta taip, kad net pats atkakliausias psichas nesugebėtų ko nors nulaužti ir pasidaryti ginklo. Širma vientiso metalo, kampai apvalinti. Lempa paslėpta po grūdinto stiklo plokštele, kuri įsodinta į lubas taip, kad greičiausiai neįmanoma pajausti ribos. Viskas čia apgalvota iki smulkmenų. Šimtai metų šaltojo karo su kalinčiaisiais pavertė šias vietas pastariesiems sunkiai beįkandamas.
Susmunku į lovą.

Vėliau mane išleidžia, kad trumpam pastovėčiau drauge su kitais penkiolika sulaikytų asmenų. Mus suskaičiuoja, nuveda į valgyklą apšnerkštais stalais. Jau gerokai vėlu, tikrieji kaliniai seniai pasisotinę ir palikę kiaulidę. Mums belieka nusivalyti kelis staliukus ir pasimėgauti kalėjimo maistu, kuris nedaug skiriasi nuo įprastinio.
Kiek šlykštesnė dienotvarkės dalis yra vakarinis dušas. Kaip kokiame filme apie kariuomenę, mus suvaro į rūbinę ir liepia nusirengti. Prižiūrėtojams net nesvarbu, kad patalpoje maišosi vyrai ir moterys. Forte tikrieji kaliniai yra vyrai, tačiau negi imsi daryti išimtis saujelei areštuotųjų? Kai kurios moterys bando prieštarauti, tačiau nesulaukia jokių nuolaidų. Joms tenka sekti mano pavyzdžiu ir pėdinti į dušą, atsukus vyrams abejingus užpakalius. Man tai nėra labai didelis išbandymas. Keliaujantys į anapus turi susitaikyti su mintimi, kad iš tiesų nėra tokio dalyko kaip visiškas privatumas. Pavyzdžiui, Matas niekada negali būti tikras, ar jo nestebi medituojanti „sesuo“. Arba atvirkščiai.  Arba tiesiog kažkas svetimas, tuo metu pataikęs į kambarį...
Jau po devintos valandos vakaro, o mudu tarėmės susitikti aštuntą. Taigi, labai gali būti,  kad dabar jis regi mane, besimaudančią ir žino, kas man nutiko. Baisu tik dėl vieno dalyko – kad nepadarytų kvailystės iš didelio noro padėti.
- Jeigu tik matai mane, - murmu į vandens srovę, - nebandyk niekam nieko sakyti. Prisimink, kad telefonai neveikia, todėl bet kokios naujienos apie mane bus įtartinos.
Šiuo metu tai vienintelė žinia, kurią galiu jam perduoti. O jeigu ir neišgirs, tuomet mano sargas galbūt informuos jo sargą. Kas žino...

Grįžusi į kamerą griūvu lovon nedelsdama. Pajutusi įsirėžusias spyruokles, nutempiu čiužinį ant grindų. Ten kiečiau, tačiau ganėtinai patogu. Valios pastangomis pradanginu visus dienos rūpesčius į užmarštį, pamirštu savo kūną ir po lygiai dvidešimties įkvėpimų jau esu anapus.
- Matai! – šūkteliu.
Mane kaipmat nusviedžia į kitą vietą.

---

Pažįstu Mato kambarį kaip saviškį. Draugas guli lovoje, apsiklojęs plona antklode. Sprendžiant iš pozos, jis bandė išeiti, tačiau neišlaikė – užmigo...
- Laura, - staiga pajuntu prisilietimą ir beveik klykteliu iš netikėtumo. Matas įsiveržia į kambarį, akivaizdžiai džiaugdamasis, kad pavyko mane išgąsdinti.
- Idiotas! – šaukiu ant jo, apdovanodama keliais niuksais. Jis man atsako tuo pačiu, bet irgi tik epizodiškai. Mūsų sargai nesikiša, kad išskirtų. Jie labai supratingi.
- Girdėjau tavo pranešimą, - sako jis. – Atleisk...
- Baik galų gale, - juokiuosi, - aš tave ne kartą nuogą mačiau, taip kad esame lygūs.
Jis šypteli.
- Jeigu rytoj neatsiras ryšys, man kažkaip vis tiek reikės išeiti, - sakau. – Apsilankyk forte, pasiteirauk manęs. Tada paskubėk su dokumentais, gerai? Pasakyk, kad matei mane netoli sprogimo vietos, kai vedėsi į sunkvežimį. Tik žiūrėk, neatbėk su popieriais iš anksto, antraip liksi įtartinas.
- Bijai, kad jie sužinos apie tavo keliones?
- Jie kariškiai, - numykiu, - jeigu tik randa ką panaudoti karui, tą ir panaudoja. Geriau patyliukais...
Jis linkteli, nušvisdamas kvailoka šypsenėle, kuri kartais jam labai tinka.

- Žaidimas! - šūkteliu jam staiga. – Vadinasi „pagauk mane“...
Ir dingstu, pagalvojusi apie savo kambarį. Matas kiek užtrunka, kol susigaudo, ką reikia daryti. O tada jau sprunku nuo jo šviesos greičiu, strykčiodama per vietas ir laiką, mėtydama pėdas kiek tik leidžia sargas ir fantazija. Šis žaidimas iš tiesų paprastesnis besivejančiajam – jam tereikia panorėti atsidurti šalia. O man tenka užduotis nuolat kaitalioti vietas.
Matas ilgesniam laikui stabteli ties membrana – tai daug gilesnė zona, kur jam galbūt dar net ne laikas atsidurti. Tačiau jis netrukus prisiveja mane, kuomet uždelsiu ties savo vaikyste kaime, prie žalių miškų vasaros pabaigoje. Pagavęs murkdo mane, kol galop nusprendžiame, kad laikas miegoti.

---

Matui pradingus, aš dar kurį laiką nusprendžiu pasilikti, patyrinėti ką nors.
Kaip visada – aplankau Oną. Ji dabar miega ir atrodo dar geriau nei iš ryto. Žurnalų krūvelė išaugusi, vienas, dar nebaigtas skaityti – ant ligonės krūtinės.
- Ar atsirado jos sargas? – klausiu saviškio.
Neigiamas impulsas.
- Tai gal jau sužinojai, kas jai nutiko? – neatlyžtu.
Jis vėl atsako neigiamai. Regis, Onos paslaptis įstrigusi.
- Ar... tu man meluoji? – staiga suklūstu, apimta įtarimo. Juk gali būti, kad sargas nesako vien todėl, kad rūpinasi manimi, stengiasi apsaugoti.
Jis tyli.
- Vadinasi, žinai, - pajuntu jėgų antplūdį. – Kodėl taip darai? Mes juk susirūpinę dėl to! Privalome žinoti!
Sekantys vaizdiniai yra daug kartų regėti dar pačioje mano kelionių pradžioje. Sargas tvirtina, kad man dar ne laikas žinoti tokius dalykus.
- Ir Gediminui ne laikas? – neatlyžtu. – Ir Ritai, taip? Jie juk keliauja daug seniau nei aš! Kieno tada tai teisė žinoti? Dievų?
Jis tyli. O aš nesugalvoju, kaip išpešti iš jo atsakymą, kuris galbūt padėtų suprasti Onos ligos sudėtingumą. Jeigu sargas nenori sakyti, jis nesakys. O aš tiesiog nebesugalvoju, kaip jį priversti.
Onai kažkas nutiko. Faktas.
Jeigu jau nutiko, ji privalėjo kažkur būti. Sargas nesakys, tačiau juk jis bejėgis prieš pageidavimus atsidurti kažkurioje vietoje, kurias galima kažkaip įvardinti norais bei troškimais...
- Noriu atsidurti ten, kur paskutinį kartą buvo Ona, - sužadinu persikėlimą apsidžiaugusi savo mažu atradimu.
Ir iš karto susiduriu su pasipriešinimu, kurį sukelia ne kas kitas – mano pačios sargas. Jis protestuoja, siųsdamas man ne itin malonius vaizdinius. Daugumoje iš jų – pirmojo bei antrojo pasaulinių karų scenos, žmonių žiaurumo viršūnė.
- Idiotas, - sumurmu jam savo firminį kreipinį. – Tau reikėjo kalbėti, kuomet buvai klausiamas. O dabar netrukdyk ir pasitrauk!
Jis dar akimirką stengiasi mane sulaikyti, primindamas man savo pačios mintis apie ožius, neklausančius savo sargų. Tačiau esu neperkalbama.
Galop pajuntu, kaip jo protestas ima silpti, o aš staiga persikeliu į nežinomą laiką ir dar mažiau žinomą vietą. Ten, kur viena iš mūsų prarado savo sargą.
2009-06-12 23:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-07 12:59
Tsuga_phen
Jau senokai perskaičiau, šiandien vėl atsiverčiau, kad prisiminčiau, kas vyksta - moki kurti intrigą, tikrai. Šįkart susilaikysiu nuo detalesnių komentarų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-15 22:37
Sauleta naktis
įdomus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-15 14:54
Weird Star
Neblogai, neblogai - tik jau tas Lauros karštakošiškumas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-13 14:20
jovaras
na įdomus kūrinys. kažką naujo, neįprasto ir originalaus autorius kūryboje suradau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-13 13:35
Dvasių Vedlė
Visko gali būti, domėjausi tuo labai jau seniai, o žinia, kad informacija nuolat keičiasi:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-13 13:16
Aurimaz
Vadinasi, pats laikas pasidomėti tuo daugiau :) Ne per seniausiai perskaičiau kelias knygas, kur buvo pasakojami asmeniniai įspūdžiai apie tokias keliones. Autoriui buvo vienintelė riba, kurios jis neketino peržengti - membrana. O visa kita - įprastinės kelionės.
Astralinis kūnas, bent jau mano supratimu, yra  sudarytas iš kelių energetinių sluoksnių (pagal čakras), kurių pats "topas" - siela. Taigi, kai išeini, išeini ne su vienu kūnu, o su keliais. Kuo arčiau sielos, tuo mažiau materialumo ir formų. Būtent tai ir pabrėžiu Lauros kelionėse.

Šaltiniai:
Charles T. Tart - "Six Studies Of Out-of-the-body Experiences"
Robert A. Monroe - "Far Journeys"
Robert A. Monroe - "Journeys Out Of The Body"
Robert Bruce - "Astral Dynamics"

Manau, norintys nesunkiai atras PDF'us torentų svetainėse.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-13 13:06
Dvasių Vedlė
Na, šioj daly įtampa atslūgo, liko tik intriga:) Žinant tamstos fantazijos galimybes, atsakymas, kas ten nutiko ir kur herojė pateko, turėtų būti itin geras.

Tiesa, vis kliūva man tas "keliavimas anapus". Kažkada labai domėjausi astralinėmis kelionėmis, ir kiek pamenu, astralinis kūnas nėra lygus sielai. Iš čia išplaukia, kad tokių kelionių metu, žmonės negali patekti anapus, t.y. ten, kur patenka tik mirusieji. Membrana suprantu, kažkas tikrai nežemiško ir nerealaus, bet daugiau jie keliauja tik po realiai egzistuojančias vietoves. Na, žinoma, čia autoriaus fantazijos reikalas, bet kadangi aš tuo domėjausi, tai man šitas kiek užkliuvo:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą