Tipenimas per gyvenimą vaiko kojomis...

  Ar niekad nesvajojai atsikvėpti nuo mus supančio pasaulio ir pabėgti nuo mus gaubiančios realybės?
  Kaip dažnai aš norėdavau atsisėsti ant pasaulio krašto... Svajodavau, kad mano kojas glostytų švelnūs debesėliai, o akis myluotų migla... Svajodavau apie gulėjimą ant žolės, kai viršuj manęs žėrėtų tūkstančiai žvaigždžių...  Svajodavau ir apie tai, kaip kas nors gulėtų šalia manęs, glostytų mano rankas ir sakytų: „tu man reikalinga”... Visai nenorėjau, kad man sakytų tuos banalius sakinukus: „Aš tave labai myliu”... Man to nereikėjo. Man reikėjo tik šilumos ir artimo žmogaus šalia. Ir vis dėlto, jei to artimo žmogaus nebūtų buvę su manimi, aš nebūčiau labai nusiminusi, nes su manimi draugautų kalnai, mane bučiuotų lietus, o plaukus glostytų saulė ir mėnuo... Aš taip norėjau atsidurti ten,kur manęs nepasiektų laikrodžio tiksėjimas. Norėjau atsidurti ten, kur niekas nepyktų dė to, kad pasielgiau netinkamai. Norėjau būti ten, kur nedūgztų mašinos ir aplink nebėgiotų niekur nespėjantys žmonės... Norėjau viso to, tačiau niekad negalėjau nuo viso to pabėgti. Negalėjau užlipti ant pasaulio krašto, negalėjau mėgautis lietaus bučiniais, negalėjau jausti debesų patalų ant mano kūno...
  Tačiau vis dėlto, man buvo lemta mėgautis tuo, kuo nesimėgavo kiti... (Ar bent jau dauguma) Aš tyliai ėjau per gyvenimą dar nepramintais takais... Bandžiau džiaugtis tuo, ko nepastebėdavo kiti. Džiaugiausi lietaus barbenimu į stiklą, džiaugiaus balutėmis, kuriose atsispindėdavo žvaigždės, džiaugiaus žmonėmis, kurie praeidavo pro mane, o kartais mesteldavo net menką šypsenėlę... Džiaugiuosi, kad ėjau pro gyvenimą basomis kojomis... Vaiko kojomis...