Trintukas (įžanga)

Pradžių pradžia. Veiksmo vieta: tarpgalaktinis,, Šiukšlynės\'\' miestas, kuriame veikia tarpgalaktinė kariuomenė ir trinasi gausybė viskokių tarpgalaktinių klaidingai sukurtųjų, kurių visų vienas tikslas - sunaikinti savo betikslį egzistavimą tarpgalaktinėje mišrainėje.  Taigi viskas vyksta metalo dėžėje, kurią žmonės kažkodėl nusprendė pakabinti anapus Mėnulio, kaip tautų draugystės (greičiau pasišlykštėjimo viena kita) ženklą, po to kai keliasdešimtaisiais mūsų eros metais Žemė užsirietė užtarnauto poilsio. Ir niekas per daug nesigailėjo, nes vis tiek nieko dora iš jos nebebuvo likę.

XXX
- Prašom. Ką užsisakysite?
- Ramybės, – dar kartą gardžiuodamasi  nuskenavau oficiantą. Neblogas pipirmėtės gabalas, tirpstantis, bet balso tonas... Tikro tarpgalaktinio budelio. Kuris užmuša bet kokį norą užsisakyti kokią nors kitokią aplinką. Kaip gali tokie neaplydyti  kosminiai strypai kiurksot tokioje šiltoje vietelėje – visiems žinoma, kad darbas aplinkų restorane visada palydimas gausiais arbatpinigiais. Ypač iš perdžiūvusių tarpgalaktinių senmergių. Tuntas tokių visada aplink šlitinėja ir žiopčioja visas įmanomas ir neįmanomas naujienas, kad vėliau iš tavęs  išspirgintų  paskutinį pinigą.
- Ramybės aplinka tuoj bus įjungta, Jūsų pageidavimu, – strypas pilku brezentu nuėjo ir nuspaudė ryškiai raudoną mygtuką valdymo pulte, dirbtinai linktelėjo (Kaip malonu! Tiesiog dėkinga!) ir pradingo prasiskyrusiame durų plyšyje. Sunkios metalinės durys vėl susivėrė – gyvatės vėl susilaižė – ir aš likau viena prabangioje celėje: šimtąkart būtų geriau, jei galėčiau drybsoti tikrame paplūdimyje. O čia  tik mano gimtojo paplūdimio dekoracijos – žalias minkštas kilimas, tolėliau mestelta smėlio, žydra medžiaga dengtos sienos ir auksinis rutulys lubose bei kelios paukščių iškamšos.  Pirminė fazė, kuri visgi ryja daugiau už paskutinį nugaišusį Žemės ryklį. Jei uniforminėse kišenėse gulėtų nors žiupsniu daugiau,  užsisakytum, pavyzdžiui,  geismo aplinką, oi, kaip čia viskas visais trim šimtais šešiasdešimt laipsnių apsiverstų! Bet aš tegaliu  tik ramiai nusnūsti, kerėpliškai sukryžiavusi kojas ant žalio kilimo,  Ramybės aplinkoje - šiandien ir nesinori daugiau.

Pasigirdęs švelnus jūros ošimas priminė gęstantį Šmitco veidą:
- Sudie. Išeinu į kitą materiją. Buvo smagu kartu tarnauti viename dalinyje – laikiau jį ant rankų, sunkų ir svarbų nešulį, - stebėjau kaip jis pamažu nyksta, kol nieko nebelieka, tik reliktinis sunkumo jausmas, kai vis dar atrodo, jog kažką laikai.  Gaila, bet Šmitcas buvo ištrintas. Liko tik nematerialus jo antspaudas mano ir kitų iš  mūsų pulko atminties kartotekose.
- Kaip gaila, žiurkiuk... Pasiilgsiu. Pamenu visas Tavo tėviškai rūpestingas šaudymo pamokas. Žaismingą,, Saliut! \'\'  kiekvieną rytą, kai užmiegotomis akimis įsėlindavau į būstinę, nuolatines meilės žinutes mano mamai.... Ach! - pirštai, pavirtę rožiniu, vertė lūpas prisiminti nors vieną maldą, nors aš nė nežinojau kuriam Dievui turėčiau melstis...
Šmitcas buvo ištrintas, nes jis žinojo, kaip reikia ištrinti žmogų. Mintimis. Tiesiog įsistebeiliji ir užprogramuoji – po kurio laiko nelaiminga kūno kapsulė išsitrina, o tu patenkintas trini rankas. Ištrynimas nėra uždraustas žudymo būdas. Bėda ta, kad ne daug kas tai moka. Šmitcas mokėjo. Savamokslis. Ir jį ištrynė, nes jis išmoko.  Deja, aš nemoku. Juk taip smagu būtų ištrinti, pavyzdžiui, tą ilgakojį strypą!

<i>Raudonai raudonai želia siratėlės, mėlynai mėlynai žydi akys mergužėlės... </i>

Pjanka  pūtė dūdzią kaip reikiant. Na, juk paprasta įsivaizduoti žaliašvarkį klouną su lūpine armonikėle (nežinia iš kokio tarpgalaktinio užkampio ištraukta) ir pasiutusiai norėti iškočioti iš jo makaronus. Riebius, storus, tirpstančius... Aš moku pinigus, o jis... Ateina ir sugriauna mano ramybės aplinką!
-  Moniza, visur Tavęs ieškau.  Negi dabar, Šmitcui kapituliavus, Tu nesiverši dirbti su manim? Būtume puikus duetas! Tik pagalvok! – išsiviepė. – Mano muzika ir... Tavo pyktis. Tobulas žudymo įrankis!
- Tik nesakyk, kad paskyrė...
-  O taip!
- O ne....
Atsistojau ir beprotiškai geidžiau išmalti Pjankai visus dantis – tegu vėliau pasistengia atsiauginti! Dabar kamieninių ląstelių injekcijostaip atpigo, kad nė vienos bobos ar diedo nebepamatysi be dantų. Nėr nė į ką pirštais vaikams baksnoti.
- Moniza, mes jau turim ir pirmą užduotį.  Bet aš nesakysiu, kol... Kol neįvertinsi naujausio mano gabalo!

<i>Raudonai raudonai želia siratėlės, mėlynai mėlynai žydi akys mergužėlės, kur eini, kur žiūri – visur laukia sijonėliai... </i>

- Šlykščiau nebūna. Ir kaip Tau šauna į galvą? Kokį pistoletą prie marmūzės prisikiši? Rėšk užduotį ir greitai.
- Monyyyyz.....
- Įsakau, eilini, – aš eilinė taip pat, bet tai kas (Mulkis Pjanka nė iš tolo man neprilygsta, pamenu, apkumščiuodavau dar vaikystėje), – atskleisti pirmąją kosmoso sergėtojų  Monizos Gersitės ir Pjankos Murmūno užduotį, už kurią bus skirti pirmieji taškai, kad jie galėtų bambas išversti tarpgalaktiniame paplūdimyje!
Aš ne prieš dirbti su Pjanka, priešingai,  nieko nėra geriau už mulkį kompanioną, kuris užsispoksojęs į tavo krūtis, nepastebi kaip rimti reikalai stumdomi – ir tavo kišenės tik pučiasi.... Aš tik negaliu pakęsti, kai Pjanka išsitraukia lūpinę armonikėlę.
- Gerai jau.  Pirmoji užduotis – išsiaiškinti kam Šmitcas perdavė ištrynimo paslaptį.
- Šmitcas turėjo mokinį? – neįtikima, juk aš šimtąkart jo prašiau mane pamokyti.
- Monyyyz, kas Tau? – Išsišiepęs Pjanka pirmąkart nutaikė progą mane apkabinti.
- Kur lendi, galvijau? – vožtelėjau atsipeikėjusi, Pjanka išsidrėbė  ant nevykusios žolės imitacijos, o aš staiga pajutau, kad norėčiau subyrėti kosminėje erdvėje  į milijonus  perpykusių ląstelių.
- Tu kažkokia nenormali  šiandien.  Maniau, bus įdomu, nes visi žino kaip Šmitcas tavo mamelės šonus pirščiuodavo, ir šiaip... Judu juk porininkai buvot, - Šmitcas demonstratyviai prisidėjo prie lūpų savo dūdzią, o man nutėškė kažkokį popriergalį. 
Ant jo buvo parašyta: Š. M. 5 korpusas. Vnt. 2341X


<i>Raudonai raudonai želia siratėlės, mėlynai mėlynai žydi akys mergužėlės, kur eini, kur žiūri – visur laukia sijonėliai, Tu tik pakšt ir turi, ant žolytės jau guli</i>