Nekenčiu...

Aš nekenčiu, kai meilė degina man širdį –
Su atsaku, be atsako, laiminga arba ne –
Išdegina be gailesčio, palikdama tik viltį,
Kad po šio meilės gaisro liksiu dar gyva...

Jau noriu būt rami  atūžus meilės audrai
Ir tik stebėt kitus, kankinamus beprotiškų aistrų.
Man būti tik „šiek tiek įsimylėjus“ sekas sunkiai...
Aš atsiduodu meilės jausmui lig širdies gelmių.

Ir kai ugnis ši užkabina meilės kaltininką,
Širdies jo atsakas ugnikalniu įsiveržia į mano širdį,
Kuri ir taip virpėte virpa, lyg to maža būtų,
Ir jau tada turiu tiesiog visatai pasiskelbti: „Myliu! “

Tuomet aš jau ne vaikščioju žeme – skraidau.
Kas nepatyrė šito jausmo  dar nėra mylėjęs.
Net nuotraukose kai save mylėjusią matau,
Vis ieškau, kur sparnai tie kur mane nešioję...

Taip gera, taip ramu jausmams nurimus būna,
Tik be sparnų po žemę vaikščiot kiek sunkiau.
Galėtų – aš svajoju - taip ir tęstis amžinai. Deja, vos pailsėjus širdžiai beldžiasi į ją kažkas, ir vis stipriau...