Jei tu nežinai, tai nežinos ir Dievas

Pasaulio istorija byloja, jog būta karų, tačiau kiekvienas iš mūsų jaučia, kad savus karus turime išgyventi kiekvieną dieną.


    Po paskutinio sprogimo praėjo keletas valandų. Sukeltos dulkės baigė nusėsti ant išdarkytos žemės grumstų. Vėjas buvo aprimęs ir nebenešė sužeistųjų šauksmų. Saulė plieskė be atvangos ir atrodė, jog net įsiklausęs negirdėtum paukščių balsų. Nuo kaitros džiūvo žemė ir virto į nepermušamą paklotą, ant kurio, nelyginant ant akmens, gulėti buvo nepatogu. Sunkus, karštas oras be atvangos spaudė galvas, tad kone visi sėdėjo pavėsyje nusiėmę šalmus. Ir nors prie jų buvo dar likę vietos, vienas šalmuotas kareivis gulėjo tiesiai po saule apkase. Laikė prieš galvą pakėlęs šautuvą ir buože stengėsi užstoti kaitrą. Kas pusvalandį pakeisdavo ranką, laikančią saujoje pavėsį, ir tiek. Daugiau nesujudėdavo nė akimirkos.
Po pasvirusiais ir išvartytais medžiais, kur glaudėsi kuopa, vis pasigirsdavo šnabždesys:

-   Gal pakvieskime ir Zigį? Juk jis tenai iškeps.
-   Tu gal juokus mėgsti, Zigį? Nereikia čia to goblino.
-   Bet juk tokia kaitra, vade, dėl Dievo.
-   Dėl Dievo? Tu pažiūrėk į jį ir pagalvok, ar Dievas šitaip žmogui padaryt galėtų. Tai velnias iš pragarų jį žemėn parsiuntė. Ar kur matei dar vieną tokį? Aš tau sakau, kad tai ne Dievas tokį jį sutvėrė.
-   Jis serga, - pasigirdo balsas iš už nugarų. – Nei Dievas, nei velnias rankų neprikišo. Tai liga.
-   Iš kur liga? Ar tu matei jį? Tik pažiūrėk, atrodo lyg aštuoniasdešimties. Cha, ir sako dar - žmogus. Cha! – nusikvatojo vadas. Ir lyg nuoširdžiai.
-   Tai progeria*.
-   Kas ta progerija?
-   Liga, kuria jis serga.
-   Tai šėtonogeria, kad tave kur.
-   Jūs nežiūrėkite į jį nors akimirką ir paklausykite, ką šneka. Jam dar tik septyniolika. Tai ta liga jį verčia seniu.
-   Iš kur tu tiek nusimanai?
-   Mes buvome su juo draugai vaikystėje.

    Pasigirdo užgaulus juokas, kai kas net plojo, švilpčiojo it gatvėj mergšę pamatę. Tiek juoko jiems sukėlė draugystė su goblinu. Bet kaitra per stipriai raižė kūnus, kad būtų galima taip juoktis kiek ilgiau. Visi išsirietė po bepaukščiais medžiais ir prisidengę marškomis drėgnas kaktas, atsipūtė it vienas.

    O apkase, po giedru dangum, ant krūtinės gulėjo Zigis. Kai pažiūrėdavai į jį kiek iš arčiau, išties šiurpys per nugarą nuslinkdavo. Toks mažas, susigūžęs, akim kaip kamuoliais, laukan iš vartų išsivertusiais, be smakro, it kirviu kas būt nurėžęs, žandeliais, iš pagurklio augančiais, o reti plaukai krito iš po šalmo ant senos, senos, sustabarėjusios odos. Neką aukštesnis už eilinį vaikį, tik dar šiek tiek palinkęs, petelius pametęs, ir niekas nesuprato, iš kur tos jo rankelės išdygę. Toks mažas, toks apgailėtinas atrodė, kad net ne pyktį, net ne gailestį sukeldavo, o norą eit pro šalį nepamačius, nepastebėjus jo.

    Ir iš tiesų jam septyniolika tebuvo, pats jaunumas, kai vaikystė dar nepasibaigus. O žmonės tik po sykį į jį pažvelgdavo, matydavo, kad toks kaip senis, ir daugiau nebežiūrėdavo, nes taip kraupu darydavosi. O ką kalbėti apie merginas? Daugių daugiausia jos kariniame bare išgėrusios prieidavo, vadindavo didvyriu, ieškodavo jo ginklo ir tempdavos į viršų. Ilgai jomis tikėjo Zigis, ilgai joms pasiduodavo, tik niekada tai nesibaigdavo seksu, jos visad jį išrengusios pasprukdavo. O jis, atidengta didžiausia savo gėda, laukdavo susigūžęs kambarėlyje iki išnaktų, kol nusigers, kol išsiskirstys apačioj visi, ir tyliai sliūkindavo laukan. Bet taip nė sykio dar nebuvo, kad kas nepamatytų. Ir visada ten pat, už kampo, kur rūkydavo. Pajuokdavo, kad senas jau, kad moters nepatvarko, ir stumdavo griovin. O kas jį tokį mažą tėra jiems švystelėti į šoną: „Išsigimėli! Ko bobas išvarei? Gaidys per senas? “. Ilgai šypsodavosi it juokams pritardamas ir lydėdavo akim mažasis Zigis tuos, pristvėrusius mergas, ir tol gulėdavo, kol šaltis įsisukdavo į senio sąnarius.

    Lygiai toksai, visas sukritęs, sumenkęs, jis gulėjo apkase po saule. Per dideliuose, sunkiuose kareiviškuose rūbuose jo kūnelis atrodė it kirmėlė, paklodėj susupta. Žiūrėjo jis į vieną tašką, žinodamas, kad pulkas kalba apie jį. Kas pusvalandį pakeisdavo ranką, laikančią mažą šautuvėlį, kad saulė nepribaigtų silpno kūno. Į tuos, kurie turėtų būti jo draugais, žiūrėti nenorėjo, per daug viliojo jį pavėsis. Ir nors akyse jau raibuliavo, kartojo sau „Aš neičiau ten net kviečiamas! “. Kartojo, bet laukė pasislėpęs savo mažam pavėsyje, kol kas pašauks, nes karštis it kūju per šalmą tvatijo. Atrodė, tuoj išmuš ką nors laukan.

    Ir kai jau šautuvėlio vamzdis leidosi žemyn, kai jėgos pačios bėgo laukan iš kūno, kažkas nukrito jam tiesiai prie galvos. Jis staigiai grįžo padėtin ir šautuvą užtaisė. „Gertuvė! “ – sužaižaravo tas akim. Vangiai pasirideno artyn pirštukais aliuminį indą, atsuko ir verstelėjo virš gerklės. Į burną jam įkrito popierėlis.

    Išspjovė jį laukan, užkosėjo šaižiu balsu ir pagriebė nuo žemės. Tai buvo balto lapo skiautė, susukta į ritinėlį. Jis išsuko, pavartaliojo rankose ir kamputyje pamatė smulkiai parašytus žodžius:

    „Jei rasit kas gertuvę, jei perskaitysite tai, prašau, tik neišmeskite. Parašykite kitam kaputy man ką nors. Ir nesvarbu, kaip ilgai tai truks, numeskite per nugarą tolyn, kur kitas apkasas yra. Lauksiu“. Saša P. A. 1944. 08. 30.

    Zigis ilgai, nusivylimo pilnas, vartinėjo popierėlį. Gerklė džiūvo, lyg kas orą iš jos laukan trauktų. O taip pravertęs būtų jam vanduo. O dabar kas čia? Jis dar kelis kartus perskaitė raštelį, ir kiekvieną sykį jam užkliuvo tas žodis „prašau“. Jam toks jis nuoširdus atrodė. Galėjo šį nuo veidmainiavimo atskirti, nebuvo panašus į tuos „prašau“, kuriuos sakydavo bare merginos. Tyras ir maldaujantis „prašau“ dabar jam smelkėsi per drėgną kaktą, kur lietė sujautrintas mintis. „Gal atrašyti? “ – mąstė jis. Bet ką jam gali atrašyti lygiai, lygiai tokis pats kaip jis? Ir net ne toks, menkesnis, kirminesnis. Bet Zigis iš dėklo išsitraukė nutrintą pieštukėlį, pasidėjo popierių ant suižusios žemės ir brūkštelėjo: „Gal turi vandens? “. Susuko vėl taip pat gražiai į ritinį tą popierėlį, sugrūdo į gertuvę, užsuko, kelis kartus patikrino, ar sandariai, ir šveitė sau už nugaros kažkur, iš kur, kaip jam atrodė, ji atskrido.

    Po kiekos laiko, kai miegas slopiai gulėsi ant jo minčių, į šalmą barkštelėjo gertuvė. Ir vėl tas išgąstis nuvilgė jo kūnelį, griebės šautuvo, vėl bandė užtaisyti (neatlauštas! dar po ano karto), bet pamatė laukiamą daiktelį. Vėl stenėdamas jį atsirideno ir atsukęs ištraukė popierėlį. Palaižė gertuvės kaklelį – sausas, nebus vandens. Išvyniojo jį ir ėmė ieškoti naujo įrašo. Surado jį trečiam kampe:

    „Aš netikėjau - šitaip greitai. Netikėjau, kad šitaip greitai kas suras. Deja, brangus, deja, iš kur vanduo? Nėra nė lašo. Atrodė, iš paskutinių tą raštelį parašiau, galvojau, viskas, ras tik po mirties. Bet atradai taip greitai. Lyg nauja jėga užplūdo. Papasakok, ką nors apie save. O popieriaus tu netaupyk, turiu pilną dėtuvę. Aną savaite šovinius po medžiais palikau, pasiėmiau tik baltą lapą. Tavo Saša P. A. “.

    Zigis pasviręs virš lapo ilgai galvojo, ką jam papasakot apie save. Galvelę suko, krapštinėjo po šalmu, bet niekas kitas jam nelindo į mintis – tik „Aš nesveikas vaikas senio kūne“. Bet kaipgi šitaip jam rašysi? Neliūdinsi žmogaus dar tuo, kad ne vien tik karas atima iš kito laimę. Bet nėra daugiau ką. Nėra, ko pasakoti, viskas tiek vienoda jam kasdien, tiek įsiskaudę tos patyčios namuose, kad vienintelis dorybinis dalykas buvo eit karan. Tad prisitraukė arčiau lapelį ir užrašė ketvirtam kampe:

    „Aš Zigfrydas, tik niekas taip manęs nebevadina. Rašyk ir tu – Zigis. Vietos liks daugiau. Aš iš Bonos. Man 17. Gražus miestas, daug šviesos. Atsimenu, kad gera buvo vaikščiot palei upę. Bet šmirinėt vienam pabodo, atvažiavau atostogų į čia. Tik pasirodo, jei namie tu vienas, pasaulyje kitaip nebus. O kodėl šovinius išsikratei? Iš kur tiek popieriaus turi? Atrašyk, tikiuosi, dar pajėgsi. Tavo Zigis. “

    Taip ir neparašė Zigis, kodėl jis vienas vaikšto, manė, nebus jam įdomu klausyti dar ir kito nelaimių. Bet taip viduj norėjo, kad Saša jo paklaustų, o kodėl jis vaikšto visur vienas, kodėl paklysdavo vienatvės labirintuos namuose. Jis nežinojo, nei kaip atsakys į tai, bet laukė, manė, sugalvos, pajaus, ką parašyti, jei tik išvys tą klausimą „kodėl? “. O kad tiktai išvystų! Taip begalvodamas primigo, nusvėrė šautuvą į priekį ir atsidavė kaitros ratilams akyse.

    Po kurio laiko vėl kažkur šalimais bumbtelėjo gertuvė. Zigis staigiai sureagavo, priglaudė šautuvą, bet šį kartą jau greičiau suprato netikro pavojaus esatį. Prisitraukė gertuvę ir išlupo popierėlį:

    „Tau 17, vaikine? Kodėl tu murgdaisi šioj bjaurasty? Nejau gyvenimo gražaus matyt nenori? Dabar juk tik mirtim vaduojiesi dykynėj. O popierius... Išvykdamas iš namų pasiėmiau vien tik jo, galvojau, kad rašysiu šeimai (žmonai, dukrai) kasdien, kad kitaip neišgyvensiu. Ir rašiau. Rašiau, kaip čia gražu, kad nieko blogo neįvyko, kad visi sveiki gyvi, kad turiu draugų, susitikau senų pažįstamų. Ji atrašydavo, meluodavo, kad tiki. Abu melavom. Kad tu žinotum, kaip gera tokį melą čia girdėti. Ir nesvarbu, kad skausmu atmėžtas. Svarbu, kad jis yra. Parašė vieną dieną, kad virš miesto švysčioja bombonešių šešėliai. Tai buvo prieš pusę metų. Daugiau nė vieno laiško. Iš pradžių vėl sau melavau, bet tiek praėjo laiko, jog ėmiau ir pasenau. Nusprendžiau, kad mano karas baigtas. Išmečiau visus šovinius už palapinės (palikau tik vieną apkaboj) ir prisikimšau į dėklą popieriaus. Balto. Kad mirčiau su taika pašonėje. Atrašyk dar kartą. Tavo Saša P. A. “.

    Kai Zigis perskaitė, suprato, kad pasaulyje yra tiek blogio, kuris naikina gėrį, jog ligos tėra karas sveikatai. Visur aplinkui suirutės, kiekvienas patiria vienokią ar kitokią. Ir niekada nebus taip, kad žmogus, patekęs karo zonon, išeitų nugalėtoju. Nebus taip niekada. Visi mes pralaimėsim. Kažin, ar Dievas žino apie tai? Jis paėmė lapelį, pilnėjantį smulkių rašmenų, ir brūkštelėjo atsakymą:

    „Saša, gaila man tavęs dėl tos nelaimės. Bet iš esmės džiaugiuosi – Tavo karui atėjo pabaiga. O man dar liko. Šeimos aš neturėjau, užaugau - (Zigis pats sau šyptelėjo panosėje - „užaugau“) - kur papuolė, niekas neėmė manęs, tad mano karas pasibaigs ties pragaro slenksčiais. Greitai tatai bus, žinau. Ne karas, tai liga pribaigs. Žinau, kad ji baisi, bet žudo tik mane. O ši liga, šis prakeikimas išžudys visus. Matai, Saša, kiekvienas turime savų karų. Aš mažas – manasis nugalės mane, o pasaulis didelis – jį sunaikins didi liga. Prašau, jei tau nesunku, atsakyk man, kas tau yra Dievas? Tavo Zigis. “.

    Saulė jau traukėsi link laidos, po medžių šešėliais vis kažkas stipriai kvirbėjo ir kėlė sąmyšį. Vieni per kitus vertėsi, kosčiojo, pasiuodė cigarečių dūmai, girdėjosi stumdymaisi ir riksmai: „Šita mano! Dabar mano eilė! “. „Kiekvienas turime dėl ko gyventi. Šitie – dėl cigarečių“ – galvojo Zigis. Į jį, kaip visada niekas nekreipė dėmesio, nekalbino. Galų gale pavėsis ir ant jo nugulė, galėjo pagaliau nuleisti šautuvą. Bijodamas pakelti galvą virš suverstų žemių, jis išsitraukė savo daikčiuką ir kiek galėdamas stipresne srove nusišlapino šonan. Kai jau pradėjo niauktis, atskriejo šalia jo gertuvė. Zigis vėl griebėsi už šautuvo, paskui susirietė. „Na, kiek galima, Zigi? “ – rūsčiai pats savęs paklausė, bet kojos ir toliau drebėjo. Išsitraukė popierėlį:

    „Nežinau... Nežinau, kodėl, bet laukiau šito klausimo. O tu skaityk, tau parašysiu, ką dukrelė atsiuntė: „Tėveli, kasdien su mamule meldžiamės, žvakes prie Jėzaus degame ir skaitom maldeles. Kelias jau moku, kitas skaitau. Girdžiu, kaip kartais mama sako Dievui „Kur tu pradingai? “. Kodėl? Gal tu žinai? („ŽINAU, KUR NEŽINOSI“ – tada taip pagalvojau.) Tėtuk, tada ir aš prisėdus vakare galvoju, ar Dievas tau padės? Bet kam tau reikia jo pagalbos? Juk tik valgyt ten tu nusiunti, toli nuo šautuvo esi. Kam Dievas turi tau padėti, ar pats taip negali? “. Matai, kai šitą jos laiškelį gavau, ilgai sėdėjau ir mąsčiau, kaip Dievas gali mums padėti? Nejau jis gali sunaikinti ar išgelbėti? Mes sėdime ir meldžiamės vakarais: „Aukštybių Dieve, leisk išlikt rytoj. Kai šausiu aš, ir šaus jisai, leisk, kad mana kulka jį griebtų“. Bet susimąstau, ar ne to paties kiti jo prašo? Tikrai, kad prašo. Tai kam padės Dievulis: Tau ar man? Atrašyk. Bandysiu sulaukti, jau temsta, nebeįžiūrėsim greitai. Tavo Saša P. A.

    Zigis perskaitęs paniro į mintis, nes iš tiesų, kartais sunku suvokti, kieno pusėj stovi Dievas, kuriam gyvybės linki. Bet apskritai, ar gali jis palaikyti kurią nors pusę? Juk vienam gyvam išlikus, kitas kris, o abu jie – jo tvariniai. „Kažkoks galvos skausmas, painatis“ – galvojo Zigis. Bet tuoj susivokė, jog temsta, jog greitai nieko jie neperskaitys, tad griebėsi pieštuko ir seilindamas įsidūrė į liežuvį. Taip staigiai jis nė ginklo nėra griebęs, taip staigiai ir iš jo iššovęs dar nėra. Atrodo, lyg tai būtų buvę daug svarbiau už karą, už Dievą ir už visus gyvenimus, kuriuos jam teks atimt. Pagriebė popierėlį, palinko prie jo... bet išėjo parašyti tik kelis sakinius:

    „Ar žinai, kas mus sieja, Saša? Ar žinai? Ogi niekas. Su tais žmonėm, kurie šalia, mus sieja brolsaugiškas jausmas, su tais, kuriuos nušauname – susieja Dievas, leisdamas vienam gyventi kito kaina, o mūsų nieks nesieja. Mes esam priešai, kurie nežudo vienas kito, todėl negalim būti ir draugai, kurie gelbėja kits kitą, esam vienas kitam visai svetimi, o tai kare mums leidžia tapti artimais. Tai tiek, Saša. Mes esam artimi. Parašyk dar šį vakarą. Tavo Zigis.
Susuko į ritinėlį iš abiejų pusių išmargintą lapą ir sugrūdo gertuvėn, užsuko ir švystelėjo per save. „Tikiuosi, šį vakarą sulauksiu dar vieno. Tavo Zigis. „

    Tamsa dar neužgulė ant žemės, saulės kamuolys, nutaškydamas pakraščius raudonai, dar tik pusiau paniręs už horizonto, apšvietė medžių viršūnes. Paukščių vis dar nebuvo girdėti, kad ir kaip Zigis bandė įsiklausyti.

    Taip pro šalį prasliūkino truputėlis laiko. Šešėliai darėsi vis ilgesni ir blausesni, gėrėsi į žemę. Staiga už nugaros pasigirdo bumbtelėjimas. Ne ten, kur iki tol nukrisdavo, visai ne ten. Zigis apsidairė, aplink nebuvo aliuminio indo. Keli grumstai lyg ir panašūs, bet ne gertuvės. „Matyt, neprimetė šį karta! “ – dilgtelėjo Zigiui. Jis iš lėto kilo nuo žemės, klaupėsi, išniro tiek, kad akių viršūnėlėmis galėjo matyti, kas vyksta priešais. Paslinko aukštyn nusmukusį šalmą ir pamatė: visai netoli gulėjo gertuvė. „Neprimetė“. O kas ten?! Prieky iš griovio buvo išlindus kita galva ir taikėsi į jį. Zigis, įkvėpęs, stipriai kilstelėjo šautuvą ir nusitaikė. Dabar jie taip dviese, skirtingose barikadų pusėse, taikėsi kits kitam į galvas. Nei vienas neiššovė. „Juk ten Saša. “ – kartojo sau Zigis tylomis. „Aš negaliu nušauti jo. Tiesiog negaliu. O kad tik kiti nepamatytų, kad tik nešautų į jį. “ – iš neramumo Zigis net trypė sulenktom kojom. „Tikriausiai jis ir mane pažino. Žinoma, pažino. Kas gi dar galėtų būti čia, jeigu ne aš? “ – ir net linksmumas užgulė jo širdį, bet taikytis vis nepaliovė. „Ar tai kareiviška? Kareiviška! Aš negaliu kitaip. Man reikia taikytis“. Staiga iš šono pliūkštelėjo kulka, paleista iš vamzdžio! BŪM! tik nuaidėjo prie ausų. Abiems iš karto suveikė karinė reakcija. Dar du šūviai. Ir Zigis vienam, o Saša kitam gale parvirto kniūbsti.


    Vokiečių kuopa pastebėjo rusų kareivėlį, kyšantį toli. Jie nepataikė. Pataikė Zigis. Kažkodėl labai keistų dalykų pasitaiko, mat Zigis tapo didvyriu, nors nušovė savo Artimą. Tokia tiesa, nes kartais taip nutinka, jog viską atiduotum, kad tik netaptum didvyriu.



* Progerija – tai viena rečiausių ligų. Ja serga tik apie 50 vaikų pasaulyje. Ja sergantys sensta penkis kartus greičiau nei įprastai. Todėl dažniausiai miršta sulaukę trylikos, bet kartais pasitaiko, jog išgyvena ir iki dvidešimties. Tad septyniolikos metų vaikinas atrodo it būtų aštuoniasdešimties.