Spengiant ausyse

Daznai apsimetu, kad KLAUSAUSI,

Tada juokiuos, nors juk nieko negirdėjau.

Šypsausi, nors ir tas keistas gumulas ten kažkur po kaklu,

Sakau, kad viskas lyg ir gerai, nes kam rūpi kas blogai,

Pamatai savąjį medį, NAMĄ-na ko gi graudinies, stovi, neini šalin?

Pažvelgus pro langą pagalvoju-tinkama diena paskutiniajai.

Nori pakeisti save, nes, dievaži, tai taip nebepatinka, kad.. juk norisi juoktis.
Kas vakarą atguli ir nelauki rytojaus, nebent jame kas nors bus naujo.
Sakai: kiek pesimizmo, blogos energijos, juk gyvenime yra ką veikti?
Na, Vienatvė daro savo.
Dar dažnai išsigąstu, kad po 10 metų nebeturėsiu ašarų. Arba dar baisiau- nebemokėsiu to daryti.
Sakai: man tai į naudą?
O mes, visgi, tikrai nesusišnekame.
Na, ką ir vėl gręžiuosi į tą užburtą ratą.
Kalbėk, aš KLAUSYSIUOSI..


Taip. ir aš pati nesuprantu, kas čia.