Vanduo

.  Turėjau daug laiko. Galėjau klaidžioti pakrante nesibaimindamas, kad pavėluosiu į keltą. Džiaugiausi laisve, dangaus ir vandens platybėmis. Jūra tądien tysojo  kaip niekad rami, pavasario saulėje žibanti.
    Tiesą sakant, klaidžioti nelabai buvo kur. Jei šiaurėn, tai kelionę būčiau greitai pabaigęs ties uosto molu. Patraukiau priešingon pusėn, pakėlęs galvą, kad saulė kibtų į veidą. Galėjau žingsniuoti užsimerkęs išilgai vandens - kelias buvo lygus, o smiltys po kojomis kietai suplaktos. Menkos bangelės kažką migdančiai murmėjo, ir tiktai batai retkarčiais kriauklių lūženas patraškindavo.
    Kuo toliau, tuo rečiau besutikdavau žmonių. Tarpais atsigręždavau į vis labiau mąžtantį ir mėlstantį molą ir laivus prie uosto vartų. Sukoręs gerą gabalą, stabtelėjau. Kitaip nei visur, čia pakrantės ruožas buvo žvirgždu nusėtas. Vilnys plūsdamos ir slūgdamos stumdė šlapius akmenukus. Parinkęs stambesnį, įmečiau jį vandenin ir žiūrėjau, ar jūra bent kilstelės.
    Pajutau, kad mano veiksmus dar kažkas stebi. Apsidairęs pamačiau, kad ne aš vienas čia toks atklydęs. Ant laiptų per kopas buvo įsitaisiusi trijulė – vyriškis su mergina ir dar viena mergina. Gurkšnodami iš baltų puodelių, jie žvilgčiojo mano pusėn. Kiek aukščiau ant laiptų atsiskyręs snaudė kitas žmogus – be puodelio.
    Švystelėjau į vandenį antrąjį akmenį. Visi stebėjome, ar jūra bent kilstelės. Tada išgirdau vyro balsą, paskui merginų juoką. Nesmagiai pasijutęs, nudūlinau krantu tolyn. Gerai, kad tas varguolis, snaudęs atokiau, nieko nematė.