Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Bandau nupiešti ją. Mėginu ją tapyti akriliniais dažais, lieti akvarele, piešti pasteliniais pieštukais... Iš pradžių maniau, kad tai bus paprasta ir banalu – dar vienas paveikslas, kurį, kai baigsiu piešti, pakabinsiu gilioje pasąmonės kertėje tarpe kitų jau užmaršties dulkėmis apsiklojusių mano teplionių. Bet šį kartą viskas vyksta kitaip. Mano molberte ima ryškėti gilios ir, kaip ežeras ryte migdančiai ramios, mėlynos akys, sniego baltumo šilkiniai plaukai, žvilgsnį prikaustančios kaip ledas veido linijos ir šaltos, bet neužšąlančios lūpos... Jos kūną matau kaip vos vos siūruojančią pakelės liepą, draskomą vėlyvo rudenio vėtrų. Jos krūtys – laukinių bičių žiemai sunešti medaus koriai. Jos liemenį veržia sena surūdijusi grandinė, kadaise kausčiusi prie jos atklydusius laukinius žirgus. Jos kojos - šaknys, apsivijusios kelis netoliese riogsančius didelius pakelės akmenis...
„Tai tik fasadas“ – tariu sau ir pirštais ant pakelės akmenų uždedu paskutinius juodų dažų potėpius. – „Nieko neišduodantis ir visą jos visatą paslepiantis kontrastingas fasadas... “ Kas jos viduje – mano paviršutiniški dažai bejėgiai atskleisti...
Dažais išteptomis rankomis prisiliečiu prie ką tik gimusio jos atvaizdo. Juodais pirštais perbraukiu baltus plaukus. Drobė suvirpa, tarytum iš po jos kažkas veržtųsi ir prašytųsi išleidžiamas. Norėdamas pažiūrėti kas ten, įplėšiu drobę, bet, sudrebėjus rankai, užkliudau jos plaukuose įsegtą gyvatės pavidalo segę ir stipriai susipjaustau pirštus. Ištryškęs ryškiai raudonas kraujas nuspalvina jos kaktą, upeliais apsupa akis, nuvingiuoja lūpų kraštais...
„Blogis“ – visu kūnu suvirpu ir instinktyviai suspaudžiu sužeistą ranką. Akimirksniu persmelkia šaltis. „Bet iš kur? “ – pagautas smalsumo, sužeistais pirštais leisdamasis žemyn ir palikdamas kruviną pėdsaką, imu toliau plėšti drobę. Pažadinu žiemojančias laukines bites, kurių juodas debesis ima tvenktis aplink mane. Pirštai užkabina ir nutraukia seną surūdijusią grandinę, nuslysta per šaknis ir sujudinę tarp šaknų besimėtančius laukinių žirgų kaulus, atsimuša į ištvermingąjį pakelės akmenį...
Mane pagavęs laukinių bičių spiečius parbloškia ir nusineša į paveikslo drobėje žiojėjantį plyšį. Gelbėdamasis mėginu pirštais kabintis į juodą pakelės akmenį, tačiau viskas, kas ant jo lieka – tik paskutiniai raudoni potėpiai. Atrodo, paveikslas baigtas...

2009-06-10 11:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 22:23
2012
Oi, koks puikus ir nuostabiai siurealistinis kurinys..!
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą