nieko naujo

I

aš vis dar galiu
palydėti tave
kopų smėliu.
Atgal eidama
Jau nerasiu
Mudviejų pėdsakų.
Bus paslėpusios
smilgos.
Ir tyla,
Kai nėra apie ką.


II

Išėjo ruduo,
O pėdsakus paliko
Po lauko kavinės skėčiu.
Jei gausiu vėluojantį
Tavo laišką –
Vis tiek dar ilgai neatplėšiu.


Žiema jau pasibaigė –
Pėdsakai
Guli šalia ir tirpsta.
Ir mano kliedėjimas
Tavimi
Uždūsta voke ir miršta.


III

Man truputėlį liūdna.
O šviesa
Pasibaigia ties popiete.
Nutrūksta

Pasivaidenus amžina
Dienos tąsa.
Sutirpsta sniegas
į neskanią druską.
O prieš metus
Aš palikau kažką,
Kurio kažin kodėl
Man kartais stinga.
Jei ateitį matai –
Įžvelk mane,
Su tavimi ar be tavęs –
Laimingą.