Aš - tėvas
Prieš mane, kiek akys užmato, birželio žalumoje skendintis kraštas, toks mielas ir pažįstamas. Kiek vyriškų akių žiūrėjo į šį lauką, kelią, mišką iki manęs? Akių artojo, amatininko, mokytojo, kario? Juk tai mano Tėvų žemė, ji netgi vadinasi Jų vardu: Tėviškė, Tėvynė...
Ji nuostabi, todėl čia – nepajudinamos mano šaknys: mano Šeima, mano Tėvai, Giminės ir Kaimynai.
Kartais man būna nelengva, bet tada aš prisimenu - esu tėvas. Ir tuomet man pakelti gyvenimo negandas padeda mano Tėvų palikimas – tikėjimas, dora, atsakomybė, pareiga, darbas. Man rūpi mano vaikų ateitis, todėl šį palikimą stengiuosi perduoti savo sūnums. Nes aš – tėvas. Taip elgėsi mano Tėvas, mano Senelis ir Prosenelis, taip elgėsi ir visi mano Protėviai.
Todėl šiandien, kai grįžtu į namus po sunkios darbo dienos, ir man prie peties priglunda mano žmona, kai į glėbį supuola mano sūnūs ir dukros, kai nusišypso mano žilagalviai Tėvai, aš esu laimingiausias žmogus pasaulyje.