"Myliu karves aš labai" arba "Tolerantiškumas irgi turi ribas..."

Kodėl dainuoja karvė,
kai šypsausi aš jai..?
Kodėl ožiai bėgioja,
be kelnių, be basučių.?
Kodėl debesys nerašo laiškų,
pilnų asilėlių tylėjimo..?
Kodėl jie ne mėlyni..?
Kodėl ne raudoni..?
Matyt pamiršo...
Sėdžiu laukuose,
ir kalbu aš su ožka.
Nežinau ar ji supranta,
bet myliu labai ją.
Apie karvę to paties pasakyti negalėčiau.
Deja...
Bet vistiek jai atnešiau žibučių.
O jos pilna dėkingumo šypsena privertė mane suabejoti savo antipatija.
Ne, tik ne i lūpas!..
Bloga karvė.
Paglosčiau aš ją,
ir nuėjau į kapines.
Viena...
Eidama stebėjau dievobaimingas besižegnojančias bobutes,
ir tai man kažkodėl patiko.
Tik gaila, kad karvės nebuvo šalia...
Ką gali žinoti, gal ir jai būtų patikę...
Mane pasitikę pikti, labai jau netolerantiški žvilgsniai,
palydėjo iki pat šiukšlių konteinerio,
pačiame kapinių gale.
Išnyko...
Deja, paieškos tęsėsi vos ne porą valandų,
kol suradau kažką tinkamo vakarienei...
Išeinant jokių įkirių žvilgsnių jau nebesimatė,
tad pasijutau labai vieniša nematant mylinčių karvės akių.
Oj, atsiprašau, ponas Antanai Mirauskai!..
Ir vėl netyčia...
Ponas Mirauskas labai geras žmogus buvo. Matyt likimo ironja... [1963 - 1967]
Girdžiu kažkas dainuoja...
Tyliai.
Vos girdimu balsu.
Ogi žiūriu, katė ant kapo -
ne tik dainuoja, bet dar ir šokti bando!..
Klaiku...
"Čia tu, Jeronimai??" - paklausiau, ir dingo man ji iš akių.
Matyt karvės žalių akių žvilgsnio paveiktas mano protas, jau nebesugeba logiškai mąstyti.
"Sudie[v], aš išeinu..." - kažkas pasakė ir nutilo.
Darosi baisu...

                              [Baltam ožiukui, prie geležinkelio]
                              [ėdančiam žolę...]