Benamis

Tamsiam kampe dar karštas kūnas raitos,
Kasdien tos pačios sienos spaudžia vis labiau.
Kur ta riba, kai jau išeinama iš proto?
Aš taip staiga benamiu palikau.

Minioj malšinamas gyvenimo troškimo alkis,
Bet kelyje paklydus ima verkti vaikas.
Aš silpnas, vis tetrokštu tik išeiti
Ten priklausau - tuštumoje būt tuščias.

Skausmu alsuoja šalty kritęs kūnas
Ir akys merkiasi, pavirsdamos šešėliais.
O šmėklos džiūgauja, jau puotai laikas.
Naktis paliks tik vienišus griuvėsius.