Saulė, pagalvė ir gėlė

Kreidelės kvepėjo vis kitos spalvos aromatu. Piešiau tik geltona, kaip saulė, pagalvė, gėlė. Vis eidavau aplink ir aplink tą rudą, seną spintą pieždama save: mamą, tėtį, sesę, sargį, saulę ir gėlę, vis didesnę suknelę užsivilkusią iš plonų žiedlapių pasiūtą.

Niekada nėjau iš namų be geltonos kreidelės, vis užsikiždavau ją už rankovės, kad tik prireikus galėčiau pasiimt. Kiek daug aplink dabar raudonos, mėlynos, juoda tik blizga iškišusi dantis. Vis žvelgia iš žemai pajuodę pėdos, nuėję tuo pačiu keliu, kuriuo aš taip pat kasdien einu. Negalėdama išvengt klimpstu kaskart gilyn, bet nusipiešus geltoną skėtį išsikapanoju iš šaltų šaltų lašų, uždengiančių saulę.

- Rytoj renkamės tuo pačiu metu. Gal kas žinot kur Emilė?
- Nežinau, bet man atrodo, kad sakė ji nebeis.
- Gaila, jei sutiktum, būk gera, pasakyk, kad ateitų pas mane ir praneštų asmeniškai.

Nerandu gėlės savyje. Apjieškojau visą upės pakrantę, apaugusią dilgelėmis, kandančiomis rankas sao žaluma.  Man lig pažastų vien meldai ir piktžolės. Žinau, kad ta geltona gėlė auga tik ten, visai šalia kranto. Man tėtis niekad neleisdavo eiti čia skinti žolės savo kiškučiui. Sakydavo, kad jei jis suvalgys geltoną gėlytę labai susirgs.
Mylėjau savo kiškį, jis buvo toks pūkuotas ir šiltas. Kai nueidavau į mamytės lovą visada atsiguldavau jos pusėje ir iš visų jėgų įsiknaubdavau į pagalvę, persmelktą tuo nuostabiu kvapu. Jis buvo toks pažįstamas ir skanus, kad gardžiuodavausi juo tol kol galva apsvaigdavo nuo gilaus kvapo.
Mano kiškutis kvepėjo taip pat gardžiai, tik nemėgo geltonos gėlytės, kurios ieškojau. Subariau jį i- dingo, nieko man nepasakęs, paliko tik tą geltoną kaspinėlį, kurį gavau per kalėdas ir aprišiau juo narvelį, kad jis galėtų gyventi taip pat šiltai, kaip ir aš.

Neradau gėlės, neradau ir tavęs. Neradau daugiau geltonos spalvos savy ir tik mėlynas dangus atsispindėjęs tavo akyse, toks šaltas lyg lietus, kažkada, galbūt, pakeis tą raudoną gėlę ant spintos.