Rožė, negalinti be vandens

Ryškiai raudona tapetų spalva dabar liejosi į vieną su žemėn tekančiu krauju. Kornelė, plačiai atmerkusi savo rudas akis, suveltais juodais plaukais, ištikta šoko kurį laiką stebėjo savo ranką, kurios riešas lyg nelygi uola buvo subraižytas bei nubrozdintas. Čia pat mėtėsi permatomo stiklo šukės, nusidažiusios vaiskiu raudoniu. Vaza, vestuvinė dovana Kornelijai ir Markui, dabar sudaužyta gulėjo lyg niekam nereikalingas senas puodukas šiukšlių konteineryje. Kornelės akys pamišėliškai bėgiojo po visą kambarį, žemėje ieškodamos kažko dar brangesnio už dovanotą vazą. Čia pat lyg sugriauta domino eilutė tysojo susiglamžę, apiplyšę, senos knygos, ne vienerius metus ramiai pragulėjusios raudonmedžio knygų lentynoje. Dabar jos išlaisvintos mėtėsi ant grindų, pro pravirą langą leisdamos vėjui vartyti jų puslapius. Pavartė kelis ir užvertė. Tik vieną paliko savo baltų akių juodais vokais žiūrėti į lubas. „Meilė negali būti viena arba kita. Joje turi tilpti visuma. Balta rožė, pamerkta skaidriame vandenyje. Rožė, negalinti be vandens. Šnarantis vėjas, kuris... „ - tiek matėsi atverstame knygos puslapyje. Šalia gulėjo nuo stalo nukritęs šaukštas bei sudužusi melsva lėkštelė. Kornelė užmerkė akis ir kurį laiką atsirėmusi į sieną taip pastovėjo. Mintyse degė karšti laužai, kuriuose ji stengėsi sudeginti kątik Marko atsiųstus piktus laiškus. Kornelė stengėsi save priversti viską pamiršti. Paskandinti kątik įvykusią dramą. Kornele, ramiai. Taip atsitinka. Tiesiog taip pasitaiko ir viskas. Juodi pykčiai ir pilku įniršio raudoniu degančios akys, tai irgi tikriausiai yra darnios meilės harmonijos dalis. Tyla, spengianti kambaryje. Kas surinks visa tai, ką išmėtė įniršio apakinti abu? Kas dabar nusižemins? Kornelė ar Markas? Karštomis ašaromis pasruvo Kornelės veidas. Ji verkė tyliai. Kad neišgirstų į antrą aukštą užlipęs Markas. Ji negali pasirodyti silpna. Kaip sunku slėpti tikrus jausmus. Nesvarbu, kokie jie bebūtų. Kornelė verkė, suklupusi prie šaltos sienos, priešais save pakėlusi akis ir pro rankų pirštų plyšius lyg pro kalėjimo grotas į laisvę, žvelgdama į ant sienos kabančią seną vestuvinę nuotrauką. Šypsenos. Atsidavimas. Meilė. Nepritrūks nei vieno apsikabinimo. Nei vienu bučiniu nebus per mažai. Sūrios ašaros tevirs saldžiu bučiniu. Kornelė tyliai užlipo šviesiais mediniais laiptais į antrą aukštą. Čia koridoriuje iš Marko darbo kambario sklido pianino garsai. „Dieve, jis taip senai grojo... „ - tyliai sau sušnabždėjo Kornelė. Nuostabi melodija. Kiek kartų ji girdėjo ją skambant. Šį kartą ji nuskambėjo kitaip. Vaivorykštėje išsiliejo nauja spalva, rojuje gimė naujas, skaidrių stiklinių sparnų paukštis. Kornelė švelniai pirštais paglostė Marko durų rankeną. Šalta. O viduje, jautė, buvo taip šilta. Tyliai pravėrė duris. Dabar ji, sutaršytais plaukais, suglamžyta suknele ir kruvina ranka stovėjo jo kambaryje ir klausėsi po kambarį skrajojančių sidabrinio atspalvio natų. Markas toliau švelniai glostė juodai baltus klavišus, vis sukurdamas kažką seno ir tuo pačiu naujai magiško.
- Aš atsipr... - pradėjo tyliai Kornelė, tačiau nebaigė.
- Ššš, - ją nutraukė Markas, dabar glostydamas nebe pianiną, o Kornelės veidą. - Nieko nesakyk. Kelionė prasideda ten, kur užsiveria namų durys. Aš niekada jų neužversiu. Ir neleisiu jų uždaryti tau.
Jis paėmė ją ant savo rankų ir nusinešė laiptais žemyn į pirmą aukštą. Kas viską sutvarkys? Dabar tai nesvarbu. Jis paguldė ją ant senų knygų. Kornelės akys, spindinčios nuo aistros, ašarų ar nuostabos, dabar žibėjo lyg niekieno neliestas sniegas šaltą žiemą. Marko lūpos drebėjo. Iš baimės, iš susijaudinimo o gal iš noro kažką pasakyti. Bučinys. Jis švelniai savomis lūpomis apkabino jos viršutinę, neryškiu raudonu lūpdažiu padažytą lūpą. Vyšnių skonis. Vasaros pojūtis. Laukinė romantika. Ji giliai įkvėpė. Aistringi bučiniai. Markas lyg žvėris nuplėšė nuo jos ploną suknelę. Kornelė užvertusi galvą, užmerktomis akimis jautė nežmonišką aistrą. Tokios dar niekad nebuvo jų gyvenime. Nei tada, kai kątik buvo pradėję slapta susitikinėti Kornelės tėvų sodyboje savaitgaliais. „Ach“ - ji garsiai su oru teišplėšė vienintelį žodį iš savo plaučių nasrų. Kornelės nagai draskė beveik visą kraujo raudoniu nusidažiusią Marko nugarą. Ji prisitraukė jį prie savęs. Dar ir dar. Vėl ir vėl.
Laikrodis mušė dar tik šeštą valandą po pietų. Švelnus vėjelis nematomais pirštais plaikstė Kornelės plaukus, dabar dengusius nuogą Marko krūtinę. Jie tiesiog gulėjo, nieko vienas kitam nesakydami, lyg bijodami, jog vienas žodis gali viską sugriauti. Juk žodis - visko pradžia. Kornelė ir Markas Širdimis bandė suprasti meilės šeimoje harmoniją. Baltose lubose savo minčių plunksnomis ji rašė laisvosios romantikos laukinę poemą, o jis... jis baltose lubose akimis prisipiešė juodus klavišus ir minčių pianinu skambino Kornelės kątik parašytas karštas eilutes. Meilės harmonija. „Meilė negali būti viena arba kita. Joje turi tilpti visuma. . Rožė, negalinti be vandens. „..