Laiškas seseriai (22)

Londonas, 2009 m. kovo 15 d.

Sveikutė, Maže,

Rašau Tau iš Londono, nors šį rytą pabudau Ročesteryje... Pabudau nesusivokdama, kur esu ir kas čia vyksta, nes pasirodo, įkyriai čirškė mano mobiliukas. Mistika, pagalvojau! Nejaugi pats įsijungė? Bet taip juk negali būti!
          Žvilgtelėjau į lėlės pusę. Little Dorrit, kurią visada prieš užmigdama pasikišu po pagalve, kad ji turėtų galimybę dalyvauti mano sapnuose, svajonėse ir pasąmoninės kūrybos procesuose, pasipūtusi ir pikta irgi nė iš tolo nebuvo savo vietoje - sėdėjo ant kompiuterio.
          Žvilgtelėjau į kitą šoną. Toršeras Dikensas nerodė jokių gyvybės požymių. Nusprendžiau, kad jis niekuo dėtas... Ieškokite moters, pagalvojau prancūziškai ir vėl įtariai pažvelgiau į Little Dorrit pusę...
          Bet... reikėjo kaip nors skubiai reaguoti į klykiantį telefoną. Skambino Aleksandra. Skambino taip, tarsi niekur nebūčiau prapuolusi, tarsi visur viskas būtų taip, kaip buvo iki mano pabėgimo į Ročesterį. Net nepaklausė, kaip laikausi. Kuo ramiausiai pranešė, kad gavo šiam vakarui bilietus į Anglijos nacionalinę operą. Kada prasideda, paklausiau beveik visiškai užkimusi, nes žaibo greitumu apsisprendžiau kol kas jai nieko nesakyti apie visą tą savo pabėgimą. Puse septynių, sako. Gerai, busiu, pasakiau. Susitinkam prie kasų, dar pridūrė Aleksandra. Atleisk, negaliu kalbėti, skambinu iš darbo. Ačiu, kad paskambinai, burbtelėjau ir išjungiau telefoną.
          Aha, aš čia lyg ir kažką svarbaus dariau prieš pradėdama kalbėtis su Aleksandra, pagalvojau. Kažkodėl viską buvau mirtinai pamiršusi... Galiausiai prisiminiau, kad yra problemų mano karalystėje... Pasisukau į Little Dorrit ir kiek įmanoma linksmiau pranešiau: šį vakariuką vyksime į operą, Little Dorrit. Pradėk puoštis.
          Staiga Littli Dorrit virpančiu balseliu įsižeidusi išpoškino: ak, sese... vykti tai mes vyksime... Bet kodel Tu savo b'logan idejai laiškelį, kur rašau apie savo menstruacijas?
          Aš praradau amą. Little Dorrit ne tik buvo skaičiusi mano blog’ą, ne tik vadino mane sese, bet dar ir buvo įsižeidusi dėl menstruacijų paminėjimo. Norėjau sakyti, kad juk tu lėlė, Little Dorrit, tos menstruacijos, visi supranta, yra tik fikcija, fantazija, prasimanymas... Bet nespėjau nieko pasakyti. Little Dorrit kilstelėjo nuostabiai švelnų smakriuką ir tęsė tardyma: Klausimas - ne retorinis:) Iš tiesų vos neužspringau pamačiusi...
          Ko čia tau užspringti, nesuprantu, paklausiau be ceremonijų. Manau, visi galvoja, kad tie musu laiškai tiesiog falsifikatas, kad aš tave išsigalvojau, kaip ir Dikensą, kaip ir Olę, kaip ir Marką, kaip ir Sarą. Jei atvirai, tą laiškelį įdėjau dėl to, kad man nepaprastai patiko užuomina apie menstruacijas. Ten buvo tik mažas trumpas sakinukas skliausteliuose, kad tau visada skauda galvą nuo menstruacijų ir kad nieko čia nepadarysi. Perskaičiau ir pagalvojau: Dieve, pagalvojau, kokia puiki falsifikacija. Ji juk porcelianinę ar plastmasinę lėlę neišvengiamai paverčia gyva mergaite! Tik žinoma, kita vertus, tu, Little Dorrit, taip talentingai juk nesufalsifikuotum už jokius pinigus, nors... ką su tavim žinosi... gal čia iš tiesų buvo atsitiktinis puikus falsifikatas, tikras šedevriukas? Juk ir aklai vištai kartais pavyksta rasti grūdą... Ka?

          Į tai Little Dorrot atsakė pakėlusi aukštyn mažytę perregimą porcelianinę nosytę ir primerkusi ilgas tankias ašutines blakstienas, kad atrodytų piktesnė. Žinoma, ji jokiu būdu nesivaipė ir, juo labiau, nesusiraukė – pykčio demonstravimas kenkia grožiui. Nė nepajusi, kaip susiformuos gilios raukšlės.
          Buvo išties labai gražu ir elegantiška, turiu pripažinti. Tada Little Dorrit šiek tiek patylėjo, laukdama mano dėmesio, ir atsakingai išreiškė savo nuomonę. Manau, kad nenoriu apie savo menstruacijas šitaip pigiai rašyti net ir falsifikuodama, štai kas. Tas laiškelis tiesiog bobiškas atodūsis, apie kurį nenoriu, kad ne tik kas nors girdėtų, bet ir pati noriu kuo greičiau jį užmiršti.
          Aš tylėjau. Ji pridūrė, kad jai buvo labai nejauku, nes jos požiūriu toks laiškelis yra beskonybė, kuri kenkia mums abiems, ir tiek.
          Kadangi aš vis dar tylėjau, Little Dorrit pratęsė savo mintį: be abejonės, tu puikiai žinai, kad nevengiu apsinuoginimų ir atvirumų, bet tik ne tokio lygio atviravimų, kad rašyčiau apie savo menstruacijas taip pigiai visiems. Be to, manau, kad šitaip moterys pasakojasi geriausioms savo draugėms ir tai yra tiesiog banali kasdienybė, kuri negali buti įdomi niekam, o pirmiausia - man pačiai.
          Bet juk... taip yra kiekvienai gyvai moteriai, bandžiau kažkaip priminti Little Dorrit, kad ji, mano galva, puikiai apsimeta gyva. Ji tik mostelėjo, kad tylėčiau. Juk negali nesutikti, kad mes turim teisę formuoti savo įvaizdį tokį, kokį norim, ir kad tai yra savikūros dalis, išpoškino.
          Vėl nutilau, nusprendusi leisti jai pasisakyti. Ji priekaištingai blyktelėjo manęs link akies krašteliu, nusisuko ir ėmė kalbėti tarsi pačiai sau, tarsi net neieškodama mano supratimo. Skaičiau Limonovą, skaičiau Bukowskį, man tikrai džiugu, kad žmonės rašo taip atviraudami, tačiau aš juk nesu žmogus. Ar ne? (Vel dėbtelėjo mano pusėn). Pasirinkau naudotis kitų atvirumu kaip ribų išplėtimu, o pati užsiimti kitais dalykais - kuriuos manau mokanti geriau ir kurie įdomūs man pačiai ir tiems, kuriuos noriu matyti savo įsivaizduojamoje dvasinių/seilos brolių ir seserų bendruomeneje.
          Ką man daryti, paklausiau. Ji atsakė: tenoriu tavęs paprašyti išimti tą laiškelį ir daugiau be mano žinios laiškų nepublikuoti...
          Pamaniau, kad pokalbis baigtas, bet ji griežtai pridūrė: būk gera, leisk man būti savimi - taip kaip ir aš tau leidžiu netrukdydama tau skelbti savo b'loguose, ką tik nori.
          Šioje vietoje Little Dorrit visu savo tyru išpuoselėtu porcelianiniu veideliu be menkiausios raukšlelės pasisuko į mane ir graudžiai paprašė: prašau: būk gera ir nepyk tik. Būk gera, ir suprask mane, prašau...
          Aš tylėjau, nes maniausi neturinti teisės neleisti jai būti savimi ar, juo labiau, pykti, kad ji nori likti lėle. Gerai, ištrinsiu, sumurmėjau. Ji pridūrė po teisingai išlaikytos pauzės: pasijutau siaubingai nesaugi, nesubtili ir NEGRAŽI, sese. Prašau, atkurk man saugumą ir subtilumą - tokį, koks man reikalingas, kad gerai jausčiausi ir kurčiau su džiaugsmu...
          Ji vėl išlaukė pauzę ir pridūrė: pusę dienos jaučiausi tarsi būčiau išsitepusi menstruacijų krauju ir visi tą matytų, išskyrus mane pačią...: (Dabar ji nutilo, bet priekaištingai įsmeigė tyras ir natūraliai žydras didžiules akis į mano tarpuakį. Svilino taip, kad, tiesą pasakius, man pradėjo vaidentis, jog kaktoje atsivėrė tračioji akis.
          Na, pasakiau labai neatsakingai, saugumo aš tau garantuoti negaliu, Little Dorrit. Aš falsifikuoju tik tavo sesę, o ne mamą. Tačiau... aš tau puikiausiai galiu garantuoti tikrą nefalsifikuotą laisvę, mieloji. Nelaukdama, kol ji apsvarstys šį pasiūlymą, pravėriau langą ir švystelėjau Little Dorrit kiek pajėgdama toliau į, kaip įsivaizdavau, Ročesterio katedros pusę. Sako, kad ta milžiniška puošni katedra yra antra pagal senumą Anglijoje. Ją 604 po Kristaus įkūrė vyskupas Justus.
          Tada atidariau savo blog’ą ir ištryniau visus privačius laiškelius. Visus ir visų, kokius tik kada esu paskelbusi. Tame skaičiuje ir Tavo, Sara...
          Nedalsdama apsirengiau ir išvažiavau į Londoną. Tiesa, keistas dalykas, kai maudžiausi po dušu, vanduo palaipsniui įkaisdavo iki beveik verdančio ir vel per kokią minutę ar dvi atšaldavo iki ledinio. Keista, ar ne? Kelis kartus įjungiau ir vėl išjungiau dušą, bet kartojosi ta pati pasaka...

          Londone, metro traukinyje, buvo pilna nemokamų laikraščių su Olės nuotraukomis. Pasirodo, kol aš čia pastininkavau Ročesteryje, Olė spejo ištekėti beveik mirdama, o dabar, įsivaizduok, kaip tik buvo išleidžiama iš ligoninės mirti namuose, kad bent kiek pabūtų su dviem savo trejų ir penerių metų sūneliais! Interviu laikraščiui ji sakė, kad po mirties taps kažkuo, kas nuolat globos jos vaikinus. Tuo ji neabejoja, nes jos mama visada sakydavo, kad ta, kasdien prie jų virtuvės lango atskrendanti bitė, yra jos miręs tėvas...
          Nuotraukose ji buvo visiškai be jokių plaukų ir, aišku, be jokio peruko. Gulėjo ligoninės vežimėjyje, vilkėjo rožinę pižamą su širdelėmis ir laikė vyro (kuris buvo ir jos vaikų tėvas) ranką savojoje. Kažkur aukštai – priglaudusi prie skruosto ar gal ausies... O gal prie akies... Tarsi kokį kompresą... Tame pačiame interviu, mačiau, ji kalbejo, kad prieš mirdama dar, jai yra pasakyta, apaks...

Štai, mieloji Sara, beveik ir visas sekmadienis… Diena baigėsi labai paprastai. Su Aleksandra pasižiūrėjome operą ir aš įsiprašiau pas ją nakvynės. Dabar, va, rašau Tau, iš Aleksandros kompiuterio… Ryt gal (jei turėsiu jėgų ir nuotaikos) aplankysiu Marką…

Bučkis;) *

Laukiu laiškelio;)

                                                                                                                  Mari