Rūdys, jos visur
Ant Mūsų seno namo rakto
Ant Tavo Mano pirštų
Jos graužia prisiminimus.
Kieme didžiulė obelis
Jau nebekraunanti žiedų
Ir takas
Tiktai buvęs, dabar jo nebėra.
Tvora
Kadaise poškėjusi nuo speigo
Ir dar langai
Jų smėlis subyrėjęs į Tave
Kokie Mes buvom?
O dabar tik rūdys
Graužia tuščią atspindį stikle.