ji

ji nurkrito iš dangaus
          lyg niekad nebūtų liję
      ji sapnavo dangų
                lyg žvaigždės tebūtų išrastos vakar
          ji buvo danguj --
  lyg žemė tebūtų stotelė tarp čia ir dabar
                    ir viskas buvo tobula
  ji grožejosi sapnais ir tyla
ir vakarais rišdavo siūlus prie dangaus
        piršteliais badydavo
    neišsiritusius žvaigždynus
o jie kikendavo mažais jaukiais balseliais
ji sapnavo tiltus ir upes, jungiančias vandenynus
                ji žinojo vardus
            dar negimusių menulių
  ir viskas buvo tobula
kol kažkas jai nenukirpo sparnų