Užeikite. kodėl gi ne?

Užeikite, mano liūdnieji Marabu, Į ryžių pasaulį, į avižinio dribsnio sapnus. Kartais taip nesaugu tarp daugelio plėšrių vilkų ir plėšrių sulaukėjusių baltų avelių, tad mano pasaulis tarsi išganinga oazė  dviems - man ir Jums. Nesistebėkite mano nuoširdumu, nesibaidykite mano šiurkštaus ir betarpiško „vapėjimo“, tiesiog priimkite tokį, koks pas Jumi ateinu. Su trupančiais žodžiais ir minčių vingiais, su pasaka iš rūsio ir nevykusiu puodeliu espreso, su žaizda krūtinėje ir padaužta akim, lenkiuosi prieš Jus žemai ir staigiai pašokęs pakšteliu į žandą. Plaukuotą neplaukuotą, vyro ar moters, visiškai nesvarbu, svarbu tik tai, kad kas antrą gerbiu ir myliu.
Mano mielieji draugai ir brangūs bičiuliai, šią akimirką esu keistai laimingas ir vienu metu psichiškai nestabilus. Norėčiau patikėti viskuo, kuo man rodotės, bet rankos dreba -negaliu.
Dėl Dievo meilės, kur toji ramybė, kur nuoširdus ir saldus džiaugsmas? Kur ramus miegas ir moteriškas rūpestingumas? Kur žaidimai ir neoficialumas lovoje, kur po velnių bučiniai? Žinoma, savo žodžiais elgiuosi kaip bailys, bet po galais - man jau kalasi pirmas žilas plaukas.
negaliu lakstyti nuogas (juk tai vienas iš privalumų . Ar tikrai?) negaliu būti jaunas, negaliu klausytis muzikos, negaliu net piratauti.

O dabar einu miegot, ryt sunkus egzaminas -jam dar reikia pasiruošti. Labos, draugai