Aš ir mano vienuma

Niūrūs ir migloti, visiems atsibodę
Ne draugai, ne žmonės – aš viena.
Kam pasaulis šypsos, kas centus skaičiuoja
Visa tai apgaubia – mano vienuma.

Pro nešvarų langą, žydrai mėlyną dangų
Stebi akys liūdnos, žvairos, košmare
Ir kas jeigu ne medžiai, ne bukos jų viršūnės
Įprasmintų pasaulį, įprasmintų mane?

Jais seniai nebetikiu, jie seniai migloti
Lyg būrėjos pirštai dvelkia vienuma.
Kas jeigu ne absentas, kas jeigu ne medžiai
Ir ta išganinga man jų žaluma.






Po. Skriptum. aš ir pati nesu patenkinta tuo, ką rašau. Todėl nesitikiu patenkinti kitų dvasios.