Vienintelė malda,
kurią mokėjau -
būti vieniša.
Kartojau ją
kiekvieną dieną
Lig pamėlusio
atodusio nakty...
Pasklidęs rūkas manyje
Savo gijom lopo
žaizdą,
kur buvo kažkada
Raumuo.
Tačiau paklydęs
Mano žvilgsnis
Spokso į paruoštą
Juodą smalą,
Ir į tą,
kuris ją ruošė...
Mačiau, kaip kruta
jojo lūpos
Ir keli šimtai lavonų
pasiekia manas ausis.
Palaidojau juos
gilioj kertėj krūtinės
Be antkapių, žymių
Ir vienintelė malda,
kurią mokėjau -
būti vieniša...