kai.

kai užlipom ant stogo, žiūrėjau žemyn, nors sakei, kad net nebandyčiau
pilve šoko pusryčiai, prisiminiau net tas maldas, kurių nežinojau,
ir sėdim mes čia - alpinistai nežinomi, niekieno nepastebėti,
lietus liečia galvas, bet jų neišplaus,
mūsų mintys juodesnės už plaukus.
tą kvailą minutę, kai rėkė mašinos, ir man šalo nosies galiukas,
tą kvailą sekundę, kai tavo akių pakraščiukuos mačiau savo veidą,
tą keistą akimirką man su siaubu išaiškėjo negrįžtamas faktas -
aš jau nebe ta, aš tavęs surišta, be virvių, be garso, be nieko.