Po vasaros lietumi. Ištrauka.

Pavargę lietaus lašai krito iš dangaus ir beviltiškai dužo žemėn. Lietus su saule. Nuostabus vaizdas, nepakartojamas jausmas. Markas tai stebėjo atsistojęs prie lango lyg beviltišką užduotį - išgelbėti visus lietaus lašelius - gavęs sargas. Veido išraiška rodė, jog su užduotimi susitvarkyti jis neturi nė menkiausios vilties. Todėl tik stebėjo viską iš šalies ir grožėjosi. Gerai įsižiūrėjus priešais saulę kiekviename lašelyje galėjai pamatyti mažą vaivorykštę. Kieme bėgiojo pusnuogiai maži berniukai šlapiais plaukais bei permirkusiais šortais. Be rūpesčių, be jokios priežasties liūdėti. Šiek tiek toliau prie upės tilto driekėsi neryškus porelės siluetas, besislepiantis po įvairiomis spalvomis išmargintu dideliu skėčiu. Laikėsi už rankų ir kažką burkavo, o gal tiesiog ragavo vienas kito lūpų, nusprendę, jog tyla bus geriausia muzika.
- Toni! – romantišką lyriką nutraukė skardus moteriškas balsas po langais. Čia vėjo sudarkytais plaukais bei netvarkingai ant pečių užmestu apsiaustėliu stovėjo šviesiaplaukė, kurią Markas regėjo pirmą kartą. Nustebusiu žvilgsniu jis dar geriau įsižiūrėjo į nepažįstamąją, kvietusią vardu jo geriausią draugą. Markas atsidarė langą, ikvėpdamas gaivaus lietaus kvapo. Nieko nesakė, tik nustebęs žiūrėjo į blondinę, juoda suknele.
- Ar čia gyvena Tonis? – kiek ramesniu balsu, sutrikusi pamačius Marką paklausė ji.
- Gyvena Tonis, gyvenu ir aš, Markas! Kuo galiu padėti, nepažįstamoji? – šuktelėjo Markas.
- Dabar pakviesk Tonį – tai geriausia, ką gali dėl manęs padaryti.
Markas uždarė langą ir nuėjo į Tonio kambarį. Papasakojęs, kas nutiko, patrukčiojo pečiais ir akimis palydėjo žemyn laiptais nubėgusį Tonį.
Išėjęs i lauką, Tonis nustėro. Malonus šokas po gaivinančiu lietumi.
- Tina, po velnių, ką tu čia darai? – nustebęs ir dideliais žingsniais link jaunosios damos kone bėgdamas, sunkiai tramdydamas šypseną rėkė Tonis.
Ši nieko neatsakė. Ašaros jos akyse kalbėjo labai neaiškia kalba ir Tonis nieko negalėjo suprasti. Du jauni žmonės, matėsi vos antrą kartą, tačiau vienas kitą prie savęs spaudė taip stipriai, jog atrodė, kad tai buvo paskutinis atsisveikinimo apsikabinimas. Šlapi Tonio plaukai krito jam ant kaktos, o lietus, prižiūrėjęs juos pirmąjį kartą, nusprendė pasirodyti ir per antrąjį. Tik šįkart naktinį mėnulį pakeitė saulė. Saulė ir lietus. Saldus bučinys ir virpantis Tinos kūnas, saugiai isitaisęs tvirtame Tonio glėbyje.
- Tu visa virpi, kas nutiko? Neištarei man dar nė žodzio, kas tau? – tyliai šnabždėjo Tonis savo lietaus princesei.
- Nežinau, kodėl čia atbėgau. Tiesiog neturėjau kur eiti ir..., - verkiantis Tinos balsas piešė labai niūrią nuotaiką lietaus peizaže ir jos ašaros ant veido liejosi į vieną su mažyčiais lietaus lašeliais.
- Kodėl tu verki? Nagi papasakok!
- Toni, jis mane... Po to karto klubo balkone, jis mane...
Jos balsas dabar liejosi į vieną paletę su vėjo ošimu, krintančiu lietumi bei vaikų klegesiu kitapus gatvės. Toniui buvo nebesvarbu ką ji toliau pasakys. Jo rankos ėmė virpėti. Tas sudžiūvęs ištysėlis ją prilupo. Ir už ką, po velnių? Kad jie tą vakarą aptarinėjo žvaigždžių romantika? Kad jis apgobė ją šiltu savo paltu, nes buvo beprotiškai šalta ir pylė lietus iš prakiurusio dangaus, o ji stovėjo apsivilkusi viena raudona suknele?! Už tai?
- Tina, kur jis? – iškošė Tonis tyliu įniršusiu balsu plačiai atmerkę savo dideles akis, įrėmęs jas į Tiną.
- Toni, aš tau nesakiau. Jis yra Rigert Klubo savininko pono Rigerto sūnus. Horacijus. Apie Rigertą turbūt tau pasakoti nereikia. Pats žinai, jog jis šiame miestelyje turi didesnę įtaka nei bet kuris iš mūsų. Maldauju, Toni nieko nedaryk. Nežudyk savęs. Ir manęs.
Tonis netilpo savyje. Penkiolika metų praleistų bokso ringe bei karštas balsas širdyje liepė bėgti, išmalti snukį ir iškrušti tą sušiktą tėvelio vaikį Horaciju, tačiau šaltas protas ir trapios Tinos rankos jį laikė čia ir neleido pajudėti. Tonis giliai kvėpavo, o Tina pamažu rimo lyg atidavusi savo karštą ugnį Toniui. Ji švelniai pirštais glostė šlapią Tonio veidą ir pro virpančias lūpas leido lauk išbėgti giliam alsavimui. Tonis pažadėjo ją apginti. Pažadėjo būti šalia, kai ji to norės. Lietaus akivaizdoje pažadėjo ir dar mažiausiai kartą leisti pabūvoti savo glėbyje. Apkabinęs ir glostydamas jos švelnius pečius, Tonis mažais žingsneliais pagrobė ją iš vasaros lietaus peizažo ir nusivedė i savo butą.
- Markai, paruošk damai karštos kavos ir įpilk viskio. Einu paieškoti sausų drabužių, - šūktelėjo Tonis, pasodindamas angelišku žvilgsniu jį stebinčią jaunąją damą, šlapiais, lietaus išbučiuotais gelsvais plaukais.