Velnių medžiotojas 2 (25 dalis)

SVETINGUMAS

Riktelėjęs praplėšiau akis – na ir skausmelis! Regis, sargybinis kuokos negailėjo, juolab mano galvos. Dabar tą daiktą ant pečių skėlė pusiau, o vaistus greičiausiai atėmė su visu krepšiu.
Buvau belangėje. Durys, akmeninės sienos ir vientiso akmens lubos. Niūru...
Gultas palaikis, lentos senos ir nubrūžintos. Žinoma, jokio čiužinio. Nustebčiau, jei būtų. Parvelio požemiuose tokį rastum greičiausiai tik todėl, kad ten pats sargybos viršininkas prigula. O šiaip – šaltas akmuo ir drėgnas medis.
Ak, taip - dar dvokė šlapimu ir vėmalais. Tradiciniai kalėjimų kvapai...
- Gražiai svečius priimat, kad jus kur... – glosčiau sau veidą, stengdamasis apmaldyti skausmą. – Jūsų laimė, kad čia ne pragaras, kad jus kur šikančius mėšlungis sutrauktų...
- Edvardai? – išgirdau balsą kažkur iš už durų. Tai buvo Licera.
- Taip, aš... – pasirėmiau ir atsisėdau, vos nežiauktelėjęs nuo smarvės. – Tu irgi uždaryta?
- Ir čia smirda, dievaži, - atsakė didenybė.
- Tai reiškia du dalykus. Pirma – kalėjimas dažnai naudojamas. Antra – Binera buvo teisi. Reikėjo jiems dar gatvėje išaiškinti, kad mes ypač mandagūs ir mūsų vieta ne čia... Beje, kur ji?
- Čiūra ir ją uždarė kažkur atskirai. Esame tik mudu.
- O Emerzidė?
- Nemačiau, negirdėjau.
- O sargy... – galvą vėl suskaudo, teko sukąsti dantis. – Seniai tu atsibudai?
- Nežinau. Pusvalandis gal bus. Gal daugiau. Labai sunku prisiminti.
- Prakeiktas sielų šulinio laikas... – burbtelėjau. – Kur mūsų sargybiniai?
Už durų sušiugždėjo.
- Galas juos žino... Girdėjau pradžioje kažką praeinant, bet vėliau nieko. Ką darom?
- Velnią tu padarysi. Pabandysiu savo duris – gal netyčia bus supuvę.

Durys supuvę nebuvo. Tik koją ir petį paskaudo nuo bandymų. Spyna pasirodė nematyta, švytėjo negyva pilkšva šviesa kartu su visomis durų lentomis.
- Edvardai... – Liceros balse girdėjau baimę, - ar mus pakars?
- Kad nėra už ką, - atsiguliau ant gulto. – Be to, neaišku, ar čia iš viso karia. Gal greičiau galvas kuokomis trupina...
- Radai vietą juokauti, - supyko.
- Aš...

Staiga triukšmingai pokštelėjo, lyg kas spyriu būtų duris atlapojęs. Girdėjau daug vyriškų balsų, trepsėjimą, šnypštimą, ginklų žvangesį. Kažkas riaumojo nesavu balsu, o ką – nesupratau. Galop jie  atrakino duris. Vidun kyštelėjo geležtė, paskui ją – įraudęs snukis.
- Sib sa lochab! – suriko.
- Eik tu toli! – atrėžiau. – Geriau atvesk savo viršininką!
Durys užsitrenkė, subraškėjo spyna. Mane vėl užrakino.
Panašiam riksmui pasikartojus dar kartą, vyrai triukšmingai nubildėjo tolyn. Tačiau manęs neapleido nuojauta, kad vienas pasiliko ten, už durų.
- Kas čia buvo? – paklausė Licera.
Deja, to ir pats nežinojau. Aišku tik viena – kažkas vyko. Ką tik pabudus nežinomoje vietoje, mane apėmė niūrios nuotaikos. Galima buvo dainuoti, švilpauti, matuoti kamerą žingsniais, pėdomis, sieksniais ir sprindžiais – žodžiu, kalėti ir laukti. Daugiau man nieko ir neliko. Tik vyliausi, kad greitai ateis kas nors, suprantantis mano kalbą ir paaiškins vieną dalyką – už ką?

---

Pabudau iš miegų kiek netikėtomis aplinkybėmis – aš žingsniavau koridoriumi. Savomis kojomis ir niekieno neverčiamas. Tai man pasirodė taip keista, kad tariausi tebesapnuojąs labai tikrovišką sapną. Prisiminiau, kaip užmigau belangėje ant gulto. Tačiau kada aš suspėjau atsikelti ir išeiti pro duris?..

Buvau gerokai aptingęs, gal šiek tiek mieguistas, tačiau mano plačiai atmerktos akys žvelgė atidžiai ir skvarbiai. Koridorius, apšviestas tik savo paties švytėjimo, vedė prie nedidelių durų, šalia kurių sieną ramstė geltonai spindintis sargybinis. Jis žvelgė į mane susidomėjęs.
- Kas būsi? – paklausė.
- Stebėtojas Locornas, - atsakė jam balsas.
Netikėtai pajutau, kad tai mano lūpos ištarė tuos žodžius. Tai aš susikalbėjau su tuo veltėdžiu, kuris dar prieš kelias valandas nesugebėjo nė žodelio mūsiškai pramekenti.
Locornas? Nuo kada aš Locornas?..
Vėl pajudėjau, ranka suspausdamas durų rankeną. Jutau jų svorį, kai atidariau ir žengiau į kitą patalpą. Dar vienas koridorius, tik čia durų daugiau. Negalvodamas priėjau prie antrų iš kairės ir atvėriau jas.

Jau linksmiau. Erdvi patalpa, du langai, pasieniais sustatytos knygų spintos, o židinyje rūko malkos, niekaip neketindamos užsidegti. Prie jų darbavosi kažkoks vaikelis.
Menės centre, prie kažkokiais prietaisais nukrauto stalo stovėjo du balti senoliai. Vieną iš jų pažinau – jis buvo tas pats, kuris sučiupo Emerzidę. Pakabukas vis dar suposi ant jo kaklo.
- Jūsų prakilnybe, Locornas, - nusilenkiau seniui. – Atvedžiau kalinį.
- Ar tvirtai jį laikai, mokiny? – paklausė šis ir aš nejučia pajutau, kad jo vardas – Scegis.
- Žinoma, prakilnybe. Jis vis dar miega.

Kažkas čia buvo negerai. Gal netgi labai negerai, tik  dar nesupratau, KAS. Pernelyg tikroviškas sapnas, ir ta kalba... Kažkas su ja irgi buvo negerai.

- Tai kas jis toks, Locornai?
- Dar vis sunkiai susigaudau, jis juk miega... Prisiminimai kiek prigesę, tačiau matau didelę tvirtovę, daugybę visokių žmonių. Labai daug žmonių, mokytojau.
- Dhofo tvirtovė? – sunerimo Scegis.
- Nesu tikras, - judėjo mano lūpos. – Gal... Manau, reikėtų jį atvesti pažadintą ir surištą, kad vėliau būtų galima užvaldyti.

Dabar pajutau, kas čia buvo ne taip. Kalbą aš supratau, tačiau žodžiai tebebuvo svetimi. Kažkokia esybė, užvaldžiusi mano kūną, tarsi suliejo dvi svetimas kalbas į vieną ir dabar galėjau suprasti, apie ką buvo šnekama. Taip pat pajutau ir jį patį – kažkokį virpesį pakaušyje, apraizgiusį mane nematomais siūlais. Tai jis sukiojo mano akis, vertė kojas kilotis, judėti kažkur. Aš viso labo buvau stebėtojas savo paties kūne.
Ir užgrobėjas tebegalvojo, kad miegu?..
Akimirką pajutau pyktį jam ir norą kuo greičiau „duoti į kaulus“, numesti nuo pakaušio velniop, o tam Scegiui – kumštį į būzę už svetingą priėmimą!

- Jeigu tu jo miegančio neperskaitai, - šyptelėjo senis, - kaip tikiesi susitvarkyti su pabudusiu? Jis tave išmes iš galvos akimirksniu.
- Taip... Jūs teisus, mokytojau. Aš pasistengsiu dar.
Mano akys užsimerkė. Pajutau, kaip mintys sujudo netikėta linkme, iškilo vaizdiniai su Parvelio požemiais ir laikrodžio mechanizmu. Po to – Postalibo panorama, golemas, Libas...
Tas, kuris valdė mano kūną, stengėsi pasirausti po mano praeitį. Vos susilaikiau jo neužpuolęs. Jis sugebėjo įsigauti į mano kūną, tai kokių dar netikėtų sugebėjimų galima tikėtis?
Švelniai pakišau jam mintį apie Ingjulą ir švyturį. Apie medį ir keturis sutiktus praeivius.
- Manau, jis gali būti iš Dhofo, - sujudėjo mano lūpos. – Bet... tokiu atveju, jie ten turi baisių dalykų, mokytojau. Mačiau akmeninį žmogų, puolantį kelis karius. Taip pat kažkokį juodą padarą su juodomis akimis.
- Visą juodą? – sušnabždėjo Scegis. – Bet... ką tokio reikia padaryti, kad gautum tokią spalvą?...
- Bijau net pagalvoti, - atsakiau pagarbiai.
- Sakiau, kad ta vieta prakeikta, - atsiliepė kitas senis (Aebna). – Dhofo gyventojai lyg koks maras tuoj užkrės visus aplinkinius miestus. O mes čia sėdime ir nieko rimto nedarome! Abu raudonieji jau paspruko iš kalėjimo – ir kas dabar žino, kur jie?
- Patylėk! – atkirto suirzęs Scegis. – Dar turime merginą ir pamestą sielą. Jeigu ne šis, tai kitos dvi pasakys, ko čia atsibeldė. O kažkuris tikrai pasakys, prisiekiu! Nagi, Locornai, netylėk!
Mane valdantis virpesys atmerkė akis. Patyliukais stengiausi pakišti jam kuo daugiau nesusijusių vaizdinių, kol galop šovė mintis sukurti kažką savo. Vaizduotė nupiešė lavonų pilną rūsį, kuriame drybsojo peraugęs lokys išsišėrusiu kailiu ir žmogaus galva, spindintis tamsiai raudona šviesa. Jis graužė mėsos likučius nuo kažkieno pamestos kojos. To užteko, kad Locornas atmerktų akutes ir dirstelėtų į savo mokytoją.
- Aš nebenoriu, - suinkštė jis mano balsu. – Jie... jie ten laiko uždarytą pabaisą, kokios kaip gyvas dar nesu matęs! Jie šeria ją... šeria... žmonių mėsa!
Scegio baltas švytėjimas dar labiau išbluko, senis susvyravo.
- Jeigu šis žmogus matė tokius dalykus ir liko gyvas, vadinasi...
- Mes turėtume jį sukapoti į gabalus, mokytojau, - sušvokštė Locornas. – Tai... tai... nežmogiška! Tas miestas, Dhofas... Jis baigia išsigimti!
- Manau, tu teisus, - linktelėjo Scegis, o Aebna pritariamai palinksėjo, delnais dėliodamas kažkokius maldos ženklus. – Jie neverti gyventi. Moteriai ir šiam vyrui skiriu išsielinimą, o pamestą sielą, - jis suspaudė medalioną, - aš pats išskaidysiu, kad jos niekas daugiau nebesurinktų! Kūnus atiduokite Airos luošiams ir sergantiems nepagydomomis ligomis. Vesk jį iš čia, Locornai. Ir pasakyk sargybai, kad palydėtų. Po to, ką papasakojai, man baisu jį matyti nesaugomą!

Prisižaidžiau – ši mintis į galvą atėjo pirmiausiai. Locornas mane parves į kalėjimą, duris užrakins, o vėliau kas? Ir kas per bausmė tas „išsielinimas“? Gal jie taip vadina galvos kirtimą?
Ne, veikti reikėjo skubiai ir nedelsiant nė akimirkos.

Locornas pasuko prie durų, kad atvertų jas ir atliktų išpažintį artimiausiam sargybiniui. Kaip tik tuo metu ir puoliau jį, prilipusį prie pakaušio. Iš visų jėgų “trenkiau“, kad grąžos negaučiau. Jeigu Scegis teisus, mano pergalė neturėjo būti labai sunki.
Lėlininkas pradingo akimirksniu, tarsi vėju nupūtė. Sustingau prie durų, sugniaužęs jų rankeną, tačiau dar nepravėręs nė per sprindį. Įtempiau ranką, kojas, stengdamasis pajusti kūną. Taip, visas mano, kiekvienas raumenėlis.
Mokytojas Scegis...
„D‘haka Scegi“...
Svetima kalba kol kas dar laikėsi, neketindama išnykti. Nežinia, ar tai Locornas man ją padovanojo, ar aš ją pavogiau iš stebėtojo.

- Mokytojau, - grįžtelėjau atgal, žengdamas artyn prie senio. – Dar kai kas!
- Kažkas blogesnio?
- O taip, daug blogesnio! – atsivėdėjęs sugrūdau kumštį į Scegio saulės rezginį. Kitu smūgiu patiesiau Aebną, kuris tik žiūrėjo akis išvertęs ir net necyptelėjo mušamas.  Vaikelis, nesėkmingai bandęs padegti malkas, atsisuko į mane ir jau žiojosi rėkti išvertęs akis. Trečios vaišės atiteko jam.

Giliai pastate kažkas suklykė nesavu balsu. Greičiausiai Locornas, sugrįžęs į savo kūną. Jis šaukėsi pagalbos sau ir prakilnybei.
Nuplėšiau Scegiui nuo kaklo pakabuką. Tai buvo nedidukas kristalas, apipintas metaliniu tinkleliu ir švytintis Emerzidės spalva.
Už durų subildėjo žingsniai. Scegis suinkštė ant grindų, iš skausmo graibydamasis pilvą.
Kai sargybinis, kurį jau buvau sutikęs, įsiveržė su ginklu vidun, man beliko uždaryti duris ir taikliu spyriu į nugarą išmušti iš jo kvapą. Trumpas kardas buvo niekam tikęs, bet vis tiek nukreipiau jį į Scegį.
- Kur padėjai mūsų daiktus?
Jis žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis, vis dar kankinamas skausmo. Viena ranka mostelėjo kažkur į kampą. Žinoma, ten nieko nebuvo.
- Stokis, - čiupau už atlapų. – Greitai! Pirma aplankysime kalėjimą, kad mano mokinės neišsielintų, kad ir ką tai reikštų.
Jis raukėsi kaip tikras aventietis, apmautas turguje. Bet vis tiek pavyko pastatyti, kol už durų susirinko gausi palyda.  Taip mudu ir pasiekėme belanges, lydimi tirštai atstatytų kardų, paslaptingų murmesių ir tolimos Locorno aimanos.

Licera jau buvo pabudusi, kuomet sargybinis, gražiai paprašytas atrakino jos belangės duris.
- Hop hop, - paraginau senį, palydėdamas žodžius kardo bakstelėjimu. Jis suniurnėjo nepatenkintas ir klestelėjo ant medinio gulto, šalia Liceros.
- Ką tu darai? – nusistebėjo princesė.
- O į ką panašu? Mudu bėgame iš kalėjimo. Štai, aš nutvėriau peilį, norėčiau, kad palaikytum jį tėtukui prie gerklės.
- Žinoma, Edvardai, - ji ištiesė ranką į ginklą.
Grįžtelėjęs pažvelgiau į sargybinius – šia griežė dantimis, tačiau artintis, kol senis buvo mūsų rankose, nedrįso. Tada ir pats susivokiau, ką išgirdau. Licera prabilo vietine kalba?...

Vos suspėjau nutverti princesės ranką su peiliu – jau buvo užsimojusi smeigti man. Senis vėl suvaitojo – besistumdydamas su princese, nepagarbiai sudaviau ir jam.
- Licera! – šūktelėjau.
Merginos veide mačiau susikaupimą – ji stengėsi įveikti mane. Tačiau tikroji Licera, kuomet kovodavo, niršdavo. Prieš mane buvo dar vienas lėlininkas, ką tik neatsargiai išsidavęs ir dabar ketinantis mane išsielinti.
- Ei! – šiaip ne taip suėmiau jos abi rankas, prispausdamas abi kairiąja ranka. Dešine sušėriau per veidą. – Pabusk, velnių medžiotoja!
Sargybiniai, pajutę, kad gali tapti padėties šeimininkais, įžūliai sėlino artyn. Spyriau artimiausiam į krūtinę, tada čiupau už šarvuotos apykaklės ir įgrūdau jį į kampą, galvą stuktelėdamas į sieną. Kiti atsitraukė, laidydami mano pusėn keiksmus. Jie jau senokai buvo skaisčiai paraudę, lyg velnių užkramtę.
Nespėjęs atsisukti į merginą, pajutau jos kvėpavimą prie pat kaklo, o tada ji įsikabino dantimis į petį. Aiktelėjęs vožiau kaip reikiant – Licera loštelėjo atgal, užkliuvo už gulto ir griuvo skersa, vos neprasiskeldama galvos. Ji tankiai sumirksėjo, lyg nieko nebesuprasdama. Pažvelgė į mane, į senį, galop ir į  leisgyvį sargybinį.
- Kas čia vyksta, po velniais?! – sušuko, keldama delną prie kruvinų lūpų. – Iš kur šitas...
- Jau pabudai? – suurzgiau. – Tuomet imk peilį ir laikyk šitą senį – mes bėgame iš kalėjimo!
- Gerai, - sutiko princesė, - tokia idėja man patinka. O kaip jis čia atsirado?
- Jeigu tu nieko prieš, pasakas paliksime kitam laikui.
- Bet aš būtinai pareikalausiu ją pasekti, Edvardai! Keistai man čia atrodo – vieną akimirką miegu, o kitą jau esu vidury kažkokios peklos kruvinomis lūpomis ir skaudančia galva.
- Tavo kalbos man patinka, - rūgščiai nusišypsojau, tebejausdamas jos krimstelėjimą. – Laikyk diedą – jis mūsų raktas nuo visų durų. Štai ten stovi gauja kardais ginkluotų paraudusių sargybinių, todėl senį laikyk ypač tvirtai. Ištrūks – turėsime kovoti.
Ji pritariamai suniurnėjo, peiliu pakutendama Scegio pasmakrę. Dabar jau buvo panaši į save.
- Kur kiti mūsų draugai? – kreipiausi į senį. – Du raudoni, kurie tau labiausiai nepatiko?
- Pabėgo, - supūkštė Scegis. Regis, jo saulės rezginį priplojau kaip reikiant, kad iki šiol nenustojo stenėti. – Visiškai pateisino savo spalvą, che! Paspruko ir dar išsivedė su savimi trečią raudoną. O judu paliko supūti!..
- Kas tas trečias raudonas?
- Raudonas ir tiek, - kriuktelėjo Scegis, Licerai stipriau spustelėjus. – Negi aš privalau visų jūsų, atsibasčiusių iš Dhofo, vardus žinoti?
- Gerai, - linktelėjau. – Papasakok tada, kas tas Dhofas.
Senis išvertė akis.
- Judu jau susišnekate? – nusistebėjo Licera. – Oho, greiti...

---

- Kas čia? – parodžiau Scegiui jo paties pakabuką.
Senis aiktelėjo ir apsigraibė aplink kaklą. Tada pabandė pagriebti daiktą man iš rankų.
- Jis mano!
- Jau nebe.
Licera pasikabino kalaviją ir sukišo peilį į makštis. Išvaduotų daiktų krūvelė greitai tirpo. Mergina šnairavo į mudu, kol kas nesuprasdama nė žodžio.
- Kaip iš jo išleisti vaiduoklį? – kamantinėjau toliau. – Arba tu pasakysi, arba aš tave pribaigsiu čia, pakrantėje.

Airos miestas liko už nugaros. Priverčiau Scegį išduoti jo slaptą išėjimą, prieš tai užbarikadavęs duris. Be to, mes dar nukeliavome porą mylių pakrante, brisdami vandeniu ir dabar ilsėjomės nedidelėje uolų nišoje. Iš čia buvo galima nesunkiai pastebėti besiartinančius svetimus.

- Čia Grabas, - nusileido senis, - labai galingas amuletas, spąstai sieloms. Juk tu nemanai, kad sielos gali laisvai bastytis aplinkui, ką?
- Kodėl ne?
- Kodėl kodėl... Tu greičiausiai vienas tų Laisvųjų Dūšelių sektantų, ar ne? Pradėjo lakstyti čia aplinkui tokie pastaruoju metu, skleidžia visokias „tiesas“ į kairę ir dešinę...
- Nesiblaškyk, - vėl parodžiau jam Grabą. – Kaip iš jo išleisti Emerzidę?
Jis jau tiesė ranką, tačiau atitraukiau.
- Yra užraktas kristalo aptaise, - suniurnėjo nepatenkintas. – Reikia atverti ir ištraukti iš jo kristalą.
- Ir viskas?
- Na... taip. Kristalas pats dvasių nerakina, tik talpina jas. Aptaisas yra tikrasis kalėjimas.

Užtrukau vos kelias akimirkas, kol išgliaudžiau tą mįslę. Vos tik kristalas išslydo man į delną, Emerzidė spruko iš jo kaip įkirpta, atsidurdama prieš Scegį.
- Niekše! – sucypė ji piktai, stengdamasi sutaršyti senį. Deja, šis jau atgavo savo baltą švytėjimą ir abejingai stebėjo nirštančią šmėklą. Ši buvo bejėgė prieš gyvą žmogų.
Gal iš ketvirto karto man pavyko atkreipti Emerzidės dėmesį. Paprašyta liautis, mergina tik purkštelėjo papykusi ir išnyko, palikusi mus trise.
- Taigi, - surinkau amuletą ir pasikabinau jį ant kaklo. Scegis net pamėlo iš pykčio, - paaiškink man, mano mielas Scegi, kodėl aš suprantu tavo kalbą?
- Kodėl kodėl... Tai to puskvailio Locorno darbas. Jeigu jis būtų tave palikęs prieš tau pabundant, neturėtum jo minčių dabar galvoje.
- Tai Locornas man padovanojo kalbą?
- Tu iš jo pavogei kalbą! – atrėžė senis. – Ir dar dievai težino, ką daugiau...
- Gal, - gūžtelėjau pečiais, žvilgtelėdamas į savo ranką, - tačiau nejaučiu dėl to kaltės. Ir mano spalva vis dar ta pati. Turbūt tai nelabai didelis nusikaltimas, ar ne?
Scegis pažvairavo į mūsų ginklus ir nieko neatsakė.
- Nekoks jis pašnekovas, - tariau Licerai. – Eime, paliksime jį čionai.
- Gyvą? – princesė įtariai dėbtelėjo į senį.
- Tu jau ir taip geltona, aukseli. Nori paraudonuoti?
- Ne, bet galima gi padaryti ir taip, - Licera išsitraukė kalaviją ir tvojo ašmenų plokštuma Scegiui į makaulę. Šis trumpai karktelėjo ir krito ant smėlio be sąmonės. Tik koja dar kelias akimirkas trūkčiojo.
- Miręs? – paklausė ji kiek sunerimusi, kai pasilenkiau patikrinti.
- Galėtų būti, - tūžmingai drėbtelėjo Emerzidė, atsiradusi už kelių žingsnių. – Tame Grabe nebuvo labai malonu.
- Gyvas, - linktelėjau. – Eime, mes per ilgai užsibuvome. Reikia surasti Čiūrą ir Binerą. O tam mums reikės pasiekti kažkokį Dhofą.
- Žinai, kur tai yra?
- Dar ne, bet... Locornas man padovanojo kalbą, galbūt prisiminsiu ką nors ir daugiau, - sumurmėjau.

---

Mes traukėme tolyn nuo miesto ir švyturio, vis dar tebesekdami pakrantę. Užkopti ant skardžio kol kas neturėjome progų, maisto taip pat nebuvo likę, tuo labiau vandens. Regis, tokie buvome ne vieninteliai. Binera su Čiūra spruko net neprisilietę prie savo daiktų, vadinasi, turėjo dar mažiau už mus.
Bekeliaudamas papasakojau Licerai viską, kas man nutiko Airoje – ji vis dar troško išgirsti šią istorijos dalį. Emerzidė stengėsi pernelyg nenutolti, pasimokiusi iš nuotykio su Scegiu ir jo Grabu, kuris dabar buvo mano. Ji atliko vienintelę žvalgybinę užduotį, kurios pats paprašiau po ilgo pėdinimo – surado būdą, kaip patekti ant skardžio.
- Už mylios nuo čia radau upę, - šūktelėjo atsiradusi, kuomet mudu su Licera jau ketinome liautis pėdinti ir kurti stovyklą. Nuovargis baigė įveikti kojas. – Ten yra gėlo vandens, Edvardai. Ir ten prasideda slėnis.
- Man skauda, - pasiskundė princesė, stabtelėdama ir masažuodama kelius.
- Tik viena mylia... – pasakiau. – Eime, Licera, dar ne laikas.
- Žinau, tačiau man nuo to ne geriau, - sumurmėjo ji atsitiesdama. – Mano vargšės kojos! Ir šį kartą minėdama kojas, turiu galvoje būtent kojas!
- Taip, tavo kojos... Eime, velnių medžiotoja.

Mudu vėl žingsniavome, lydimi vaiduoklio. Net nepajutau, kaip ėmiau geisti vakaro sutemų, kurių čia nebuvo. O atrodo, toks paprastas dalykas...

Emerzidės žadėtą upę aptikome po nežinia kiek laiko. Ji taip pat turėjo savo šokančias gijas, kurias nešė į jūrą. Vanduo buvo ramus, skanus, o žolė pakrantėje, kiek toliau nuo jūros, pakankamai minkšta. Čia prasidėjo slėnis, įsirėžęs į pakrantės uolas, kylantis tolumoje ir išnykstantis savo paties švytėjime. Taipogi čia augo medžiai, žaižaruojantys savo gyvybe ir džiuginantys tuo pavargusią keliautojo akį.
Emerzidė tepasakė, kad vandenyje yra žuvies ir kaipmat nužaibavo pabūti medžių švytėjime. Galbūt tai buvo jos maistas, kurio kol kas nesupratau.
Iš Liceros, besiskundžiančios nuvargusiomis kojomis, neišėjo padori šakų rinkėja, todėl įmerkiau ją upėn, parodęs, kaip stovėti su improvizuotu žeberklu betykant žuvies. Vėsus vanduo masažavo jos kojeles, o mokinė dirbo naudingą darbą. Tuo tarpu aš pasirūpinau laužu, išpjoviau iešmus būsimai vakarienei ir tik tada susirūpinau, kad toji vakarienė greičiausiai bus po artimiausių šimto metų. Licera badė vandenį, iškišusi liežuvį šokinėjo ir keikėsi, o žuvis ant kranto voliojosi tik viena – ta pati, kurią pagavau berodydamas.
- Negirdžiu kažkodėl muzikos, - šūktelėjau jai.
- Ką? – atsisuko princesė, akimirkai pamiršusi savo darbą.
- Sakau, muzikos negirdžiu. O tu šoki ten kažkokius šokius, aukseli...
- Velniop tave... - nusispjovė ji į vandenį. – Kojas baigiu nušalti, o jos vis išsisuka!
- Stok vietoje ir nejudėk, - perspėjau. – Antraip žuvys į krantą tuoj sušoks tavęs išsigandę.
Ji sustingo, vos vos palinkusi į priekį, kad atlaikytų srovę.
- Tykok neskubėdama, - pasakiau. – Ir taikyk į vieną žuvį, o ne į visą būrį. Žinai patarlę apie plėšiką ir kupranugarių bandą?
- Užsičiaupk, - burbtelėjo ji, žiūrėdama sau po kojomis.
- Laikas čia neteka, - pasakiau. – Tik vanduo. Todėl pasiimk tiek laiko, kiek tik reikės.
- Vieną žuvį turime, - pasiguodė Licera. – Jeigu nepagausiu...
- Ji mano, - savanaudiškai nukirtau, verdamas savo laimikį ant iešmo. – Jeigu nepagausi savo, liksi alkana.
Kai vėl pažvelgiau į ją, Licera spoksojo į mane aiškiai pasipiktinusi, beveik apstulbusi.
- Antraip tu šimtą metų šokius upėje šoksi, - pasakiau. – Stovėk ramiai. Taikykis į žuvį.

Nežinia, kalbos apie alkį, ar pamokymai padėjo didenybei, tačiau po kelių minučių ji pagavo savo pirmą laimikį. Žuvis buvo netgi didesnė už maniškę, tačiau subadyta irgi atitinkamai – Licera neketino pasitikėti savo vieninteliu smūgiu.
Išskrosti laimikį jai pasirodė gerokai lengviau, nors kol tai padarė, prisižiūrėjau pakankamai rūgščių jos veido išraiškų.
Keista, tačiau pamauti ant iešmo ir pastatyti kepti, naujokai kažkodėl sugeba ir nemokomi.
Gal ir gerai.

---

Nesapnavau, regis, jokio bent kiek ryškesnio sapno. Palaimingai snaudžiau, jausdamas šylančias nuvargusias kojas, sotus ir patenkintas, pamiršęs visus vargus, kurie turėjo užgriūti Alibaho miestą su demonu priešakyje. Tie įvykiai dabar buvo toli, o jeigu laikas staiga imtų kvailioti – tuomet galbūt įvykę žiloje senovėje ir jau gerokai primiršti. Aš niekada neišbraukiau šio varianto, nors garsiai bendrakeleiviams nesakiau. Kuo mažiau žinai, tuo laimingesnis esi.
Tik po kurio laiko prabudau, pajutęs, kad mano veidą glosto šilta ranka, kuri greičiausiai buvo ne Emerzidės. Nuo buvusios tarnaitės mane tik šaltukas nukrėsdavo. Emerzidė tai žinojo. Galbūt dėl to ir atrodė paniurusi, kad jos prisilietimas daugiau nėra malonus.

Pramerkęs akis kurį laiką marksčiausi auksinėje šviesoje, nieko nesuprasdamas. Tik po kelių akimirkų susikoncentravau ir sužiurau į gelsvas Liceros akis.
Princesė sėdėjo prie pat manęs, dešine tebebraukdama man per kaklą ir veidą. Rimta, kažkokia atsipalaidavusi ir, regis, labai savimi patenkinta.
Tokie jos veiksmai man pasirodė mažų mažiausiai keisti.
- Edi, - ji šyptelėjo, pastebėjusi, kad pabudau.
Pasirodė, jog sapnuoju nenormalų sapną, kuriame galioja man dar nežinomos taisyklės. Ir dar nenormalesnis jis tapo, kai Licera palinko virš manęs, aiškiai ketindama pabučiuoti.