tuštuma

  Aš bijau pažvelgti tuštumai užantin ir nepamatyti nieko. Visada bijojau. Žvilgčiodavau vis vogčiomis. Apsimesdavau, kad nematau arba sakydavau, kad nežiūrėjau, o ji vis sekė iš paskos. Kai bėgdavau mynė ant kulnų.
  Kartais man atrodydavo, kad  mano tuštuma didesnė už mane. Aš paskęsiu jos pakrantėse ir jau niekas niekas nebepavadins manęs jokiais gražiais pavadinimais, kokiais kad yra vadinami gražūs daiktai stovintys gražių parduotuvių gražiose vitrinose.
  Stop!
  O kaip gi Dievas?
  Debesų pilyje gyveno. Velniop. Sudraskyti dabar jo dieviški apdarai, nes jis jau tapo realistu ir gyvena tarp mūsų. Realistas Antonijus. Apdainuotas ir kvepiantis kiškio kopūstais.
    Ar gi tikėjimas neturėtų atbaidyti tuštybės? Ką ir bekalbėti, jei jau A.Marčėnas kartą pasakė, kad net ir Ekleziastas tėra tuštybių tuštybė.
    Mes esame tuštumos ir gyvenama dar didesnėje tuštumoje, kurią vadiname pasauliu.
                                                    ***
  Jaunas vaikinas mėlynais plaukais ir juodomis akimis. Saulė žaidžia jo lūpų  kampučiuose. Jis kas rytą keliasi tuo pat metu. Vos prašvitus. Šalia jo vaikiškų veido bruožų blondinas rankomis it vijokliais apsivijęs jo kaklą laižo ausų spenelius. Galėčiau juos įsimylėti vien dėl saulės atspindžių jų tuštumos tamsiausiose kertelėse ir vietoj kvailai-romantiškai-beviltiškos savo meilės akimirkų jie galėtų laižyti mano kojas.
  Prieinu pasisveikinti. Prisėdu šalia. Šilti, bet tušti apkabinimai ir standartinės  pernelyg malonios frazės. Žmonės įpratę bendrauti šabloniškai. Mes pernelyg geri draugai, kad taip bendrautume, bet turbūt taip iš inercijos.
  Po pasisveikinimo ceremonijų blondinas it niekur nieko toliau glamonėja juodaakį, o šis abejingai žiūri į mano tuštumą it įžvelgtų kažką krutant. Gal tai mano siela mano tuštumoje skendi? Atlikus privalomą bendrų pažįstamų apkalbėjimo ritualą  pasikviečiu juos pasivaikščioti po beprasmybę arba puodeliui arbatos kur nors kur dar daugiau tuštumos.
  Lėtai žengiame senamiesčio gatvėmis. Daug juokiamės ir dirbtinai džiaugiamės buvimu kartu.
Mėlynplaukis pastebi katinus vaikštinėjančius senos žydės balkono turėklais. Vienas jų turi mesijo akis (savo skrandyje). Labai gražus katinas. Būtų puikūs pietūs badaujantiems Ichiti genties vaikams. Deja, mums į juos nusispjaut, kaip ir didesniajai daliai pasaulio mindytojų.
  Mėlynplaukis švelniai patapšnoja savo draugužiui per petį, perbėga  pirštų galiukais  stuburo greitkeliu iki pat nuodėmingai saldaus užpakaliuko. Paklausia manęs, kur ketinu šį vakarą nakvoti, o aš net krūpteliu nuo minties pabusti greta šitų kiaurasielių. Esu įsitikinus, kad šįvakar jie glostys vienas kito šlaunis, o rytoj rytą jau bus pamiršę žydės katinus ir pelargonijas. Žadės,jog vienas kitą mylės amžinai. Taip. Tik nevienodai. Vienas meluos, kitas apsimetinės. (Lygiai kaip  J.L. Legarco priešmirtinėje pjesėje). Man tik įdomu, kas sukeltų mažiau tuštybės?

  Žalias arbatos kraujas, juodas arbatos kraujas, raudonas arbatos kraujas.

  Žalios blondino akys, juodos mėlynplaukio akys, raudoni mano plaukai. Mes tobulai sutverti gerti arbatą. Galėtume įsidarbinti Presto degustatoriais.
    Tuščios valandos jaukioje arbatinėje ir pseudo filosofiniai  pokalbiai apie pasaulio sukūrimo mitų tikrumą bei prasmės paieškos mėlyno arbatos puodelio dugne (nedavusios rezultato). Keletas minučių tylos, o po to čaižaus juoko.

  Nusileidus saulei viskas vyko pagal Dievo planą: du įsimylėję vaikinai išsikvietė taxi, kuris nuveš juos į jų gašlių fantazijų ir pasitenkinimų oazę kuriam nors kažin kelių žvaigždučių viešbutyje. (Mat nei vienas, nei kitas negali vežtis draugo namo). Suokalbiški žvilgsniai a là‚ ačiū už kompaniją, mieloji, ir aš jau labai mandagiai ir supratingai skubu palikti dvi tuštumas dar didesnėje tuštybėje. Trys prancūziški pakštelėjimai atsisveikinimui ir dar keletas malonių komplimentų mano nepriekaištingai išvaizdai nepaisant to, kad manikiūrą dariausi tik praeitą savaitę.
    Pamojuoju jiems ir dar kelias akimirkas stebiu tolstančius.

    Vieną gražią dieną mūsų tuštumos kevalai sprogs ir tuštuma užpildys aplinką. Tuomet pažvelgę į veidrodį pamatysime nebe „tobulą veidelį“ (kaip kad nuolat kartoja mėlynplaukis). Iš tviskančio veidrodžio paviršiaus į mus pažvelgs Jos Didenybė Tuštuma. Tuomet galbūt pirmą ir paskutinį kartą mums bus suteikta galimybė dirstelėti į savo vidų.


    Švintant du vaikinai užmigo išvargę nuo gličios ekstazės. Mėlynuose plaukuose skendėjo blondino pirštai. Jiedu užmigo lygiai tuo pat metu kada paprastai keliasi mėlynplaukis. Pasinėrė į tuščius sapnus.
    Tą pat akimirką  sena žydė susmuko balkone belaistydama pelargonijas. Katinai matydami tai godžiai apsilaižė. Turbūt senutę ras tik po kelių dienų, kuomet jos numylėtiniai bus jau ganėtinai apgraužę savo maitintoją ir gynėją. Turbūt ji vienintelė nebuvo vien tik tuštumos kevalas vakar dienos popietę.
    Aš nieko reikšmingo žmonijai nenuveikiau kada žydės siela paliko kūną. Tik sėdėjau balkone, stebėjau švintantį dangų ir godžiai traukiau į save cigaretės dūmus, tarytum šie padėtų išvaikyti tuštumą ir, kas keisčiausia, vieną akimirką pasijutau taip it tuštuma neegzistuotų. Tačiau tai truko vos akimirką..   

***
  Beprotnamyje šokamas keistas aborigenų šokis. Stoviu rato centre, o aplinkui strikinėja aibė silpnapročių. Daugybė gyvenimo mylėtojų, sveikatos puoselėtojų, kirpėjų ir paprasčiausių valkatų. Netikėtai pagal komandą visi griebiame šautuvus ir tuščiomis kulkomis nudedame vieni kitus. Apsimetame savo pačių sielomis ir tyliai išslenkame pro atsarginį išėjimą.