Tąkart merginai viskas buvo visiškai vienodai. Ji buvo pikta, isteriška ir neklausė nieko, ką jai bandė pasakyti. Jos vyras, nors ne sutuoktinis, bet svajonių vyras, stovėjo žiūrėdamas išplėstomis akimis ir netikėjo ką tik jos ištartais žodžiais. (Vyko eilinis eilinės poros barnis. Net jų vardai čia jokio svarbaus vaidmens nevaidina). Kaip žmogus, mylintis ir tikintis bendra ateitimi, gali taip kalbėti?
- Užteks vynioti į vatą – pavargau. PAVARGAU. – Ji rėkė. Ašaros pliaupė skruostais kaip nevaldomos mažytės niagaros ir šleikščiai gadino gan kruopštų makiažą.
- Sakyk, kas tau yra? Kaip galiu suprasti, jei nieko nesakai, tik rėki? Na, aš juk ne ekstrasensas…
- Dink man iš akių, atsibodai, taip atsibodai, nebegaliu į tave žiūrėti, - šaukė jos lūpos, tačiau intonacija bylojo ką kita, greičiau “padėk, brangusis mano, man reikia pagalbos, esu išsekusi, pasimetusi, nebežinau, ką jaučiu ir ko ne”. Keistas mechanizmas moteriška logika: nemokame kalbėti tiesiai be užuolankų, na, nemokam. Jis bandė apkabinti, bet ji grubiai jį atstūmė, neapskaičiavo gesto stiprumo, ir vyras krito, negrabiai suklupdamas. Bandė stotis, bet paslydo ant prieš pusvalandį gazuotu mineraliniu vandeniu prilaistytų grindų. Neteko pusiausvyros, ranka griebėsi durų staktos, dar bandė keltis, tačiau netikėtai vėl slystelėjo žemyn atsitrenkdamas smilkiniu į aštrų senovinės komodos kampą. Šlumštelėjo kūnas. Visa ką tik regėta vyriška esybė, tokia tvirta, galinga, rami ir ori, dabar bejėgiškai tįsojo ant žemės, šalia antikvarinės komodos. Merginos ašaras staiga pakeitė ašaros. Skamba kvailai, bet moterys supras. Karčias įtūžio, savigailos ir egoizmo ašaras viena akimirka pakeitė į tragiško momento, ikiafektinės būsenos verksmą. Kelkis, ji vėl šaukė. Purtė jo pečius, dar tokius šiltus ir jaukiai kvepiančius juo. Keeeeelkiiiis, atsibusk, na, pramerk akis…aš tuoj…tuoj… kviečiu greitąją… Na, brangus mano, atsimerk, ar skauda…. Sukniubo prie jo krūtinės. Verkė labai ilgai. Kūkčiojo, šliejosi prie jo kūno ašarų potvynyje, ir vis purtė, stengėsi jį pažadinti. Jau neatsikels jis. Nebevaikščios, nebebučiuos, nebeerzins. Nebekankins savo žmogiškais trūkumais. Nes jo nebėra. Vis glamžė jo marškinius, dailius, nelygintus marškinukus, margintus baltai rudais kvadratukais, išplėšdama sageles ir glausdama veidą prie krūtinės. Stengėsi jo įkvėpti, pasąmoningai nujausdama, jog jau viskas, paskutiniai jo prakaito lašeliai sklando ore, paskutinį kartą užuodžia jo odos saldumą ir paskutinį kartą plauna jį savo ašaromis. Kodėėėėėl? Prabudo žmogiškas pyktis. Kodėl, na, kodėl iš manęs jį atimi? Kaip tokiais atvejais labai būdinga, ėmė kaltinti Dievą.
Tik kelios minutės, bet jai pasidarė taip nejauku, per kūną nustraksėjo keletas šaltų šiurpuliukų ir nupurtė mėšlungiškas tikas. Aš sapnuoju. Žnaibė sau į ranką, ten, kur skaudžiausia, minkštutėje apatinėję žąsto dalyje. Skauda. Labai skauda. Aš nesapnuoju. Bet kodėl tu guli ant grindų? Kelkis. Prašau tavęs, atsikelk. Sakėm važiuosim pačiaužyti į ledo areną. Paskui į kino teatrą. Dar žadėjai nusivežti į rūbų parduotuvę ir pasikviesti į tą prabangų restoraną. Na, tai kelkis. Jis gulėjo kaip gulėjęs. Pamiršo, kad ištikta šoko skambino greitajai. Jau skambina į duris. Čaižūs balsai ir pro duris besiveržiantys žmonės: “Na, ir ką čia turim? Kas atsitiko? Ar jum pačiai viskas gerai? Amoniako jai ir į raumenį raminamųjų. O kas vyrui? Griuvo? Kiek laiko taip guli? Pulsas yra? ” ir t. t. Kaip sulėtintam kino filme jai regėjosi raudoni kombinezonai ir iš lagaminėlio traukiami rekvizitai, inirtingi spustelėjimai jam į krūtinę, tvarsčiai…. Eeeeeei, ką jūs jam darot?! “Pairūpink moterim, vyrą vežam reanimuoti”.
Vėliau nebuvo. Nei istorijos tęsinio nebuvo. Nei reziumė, anei didaktiškos pabaigos. Kas užpildys tą beatsiveriančią ir it infekcija plintančią tuštumą? Kur dabar esi? Kodėl neapkabini naktį?.. Kiek daug nespėjau su tavimi padaryti, pamatyti, pajausti. Skubėjom, žinau, tikėjom, kad bus rytojus. Bet nėra jo, MATAI? JO NĖRA. Vėl apsiverkė. Pasaka baigėsi. Atsuk laikrodį, jei gali. Dieve, maloningasis tėve, jei esi, atsuk rodyklę dvi dienas, aš tik jį pabučiuosiu ir pasakysiu šiuos žodžius: “Myliu tave, nes visada mylėjau. Atleisk už mintis ir darbus, kuriuos dariau slapta, taip norėdama apsaugoti, tave tik skaudinau. Atleisk, kad nemokėjau būti šilta kaip pajūrio smėlis vasarvidžio vakarą, suprask, kad žodžiuose “išeik” buvo paslėptas maldavimas “pasilik”. Atleisk. ”
Tebūnie pasmerktas moterų kalbėjimas užuolankomis ir vyrų tiesmukiškumas, tegul tai, kas mus skiria, vienija. Tai kas, kad mes iš Veneros, o jūs – iš Marso. Tegul niekada nebūna per vėlu, tegul kiekviena diena būna tokia gera, kad nebūtų gėda, net jei ji būtų paskutinė...
Su labai didele meile
Erato