Naktinis apmąstymas

Ir vėl naktis, o mano kambary žvakės negesta,
Tam kad pamirščiau tavo kvapą-smilkalai rusena,
Skamba muzika kuri tau taip patiko,
Kuri šiam kambary taip ir nenutilo.
Tik ta svajonė, tave vėl apkabinti, užmigo,
Ji tik ilsisi, bet tikrai nepradingo,
Tarsi trumpam laike sustingo,
Kad prisiminčiau tai ką turėjom prasmingo.
Su tavim mano gyvenimas buvo tarsi ryškių spalvų paletė,
Užvaldžius mano širdį buvai šios tvirtovės princesė,
Dabar mano kiekviena diena kaip rusiška ruletė,
Bang į smilkinį, štai gal ir paskutinė stotelė.
Poto pasidaro tik lengviau,
Atvertes naują lapą vėl rašau,
Rašau tą patį, kaip visada,
Nes mano galva, tik apie tave minčių prikišta.

Priedainis

Mano ašaros sustingsta kaip vaškas,
Sakyčiau ko gero tai tik sapnas,
Paskutinis mano ašaros lašas,
Primins tai, kad padėtas jau taškas.

Aš dar gyvas, bet jau negyvenu,
Išėjus į gatvę, aplink šimtai žmonių, kurių aš jau nebegirdžiu,
Akys kažkur žvelgia, bet jau nieko nemato,
Lūpos juda, bet jau nieko nesako.
Naktis tamsesnė nei visada,
Ir po truputį blėsta mano žvakės šviesa,
Dar viena naktis kai aš graužiu save,
Kodėl nebuvau toks, kad išsaugočiau tave.
Langas praviras ir mane glosto vėjas,
Tas pats vėjas kažkur glosto ir tave,
Tada kaip niekad jaučiuosi arti,
Tikiuos bent kartais tu ta patį jauti.
Aš vis dar tikiu, kad mums tikrai ne per vėlu,
Nubraukt visus taškus,
Ir perrašyti istorija taip, kad ji vėl sujungtų mus.
Viskas, mano žvakė jau visai gęsta,
Kambarys smilkaluos ir naktinėj lyrikoj skęsta,
Su paskutiniu žvakės blyksniu,
Rašau vėl, kaip tave myliu.

Priedainis

Mano ašaros sustingsta kaip vaškas,
Sakyčiau ko gero tai tik sapnas,
Paskutinis mano ašaros lašas,
Primins tai, kad padėtas jau taškas.