Kai pyksis su esybe mano
Manasis aš,
Šypsuosiuos
Ir niūniuosiu ---
Apie akis, kurios
Regėt negali ir
Apie širdį,
Kuri atleist nemoka
Ir apie svirtį,
Kuri nesilenkė gelmėms
Šaltinio jau šimtą metų
Ir apie tai,
Kaip jūromis pirkliai
Gabeno šilkinį kelią
Ir gintaro krantus ---
Suklus tada esybė mano
Ir susigės.
Atsiprašys, kad laiką
Pavogė iš mano savasties.