Jos pyksta, gyvena.
Užmiršta, tyliai numiršta...
Išeina. Palieka duris pravertas,
O saulė numirus su siela sugrįšta.
Juk taip neteisinga...
Pravėrus duris iškristi per jas,
O mes jau negrįšim pravėrę vartus.
Pakelsim sparnus ir skrisim į žvaigždę,
Kur mylėti galės, sielos širdis...,, Tylėti, užmiršti, amžiams nutilti. „
Pasakė išėjusi ji pro prakiurusius namų stogus...