Kaip santechnikas Genutė kopinėjo medų

Kadangi nuo gašliosios staktos Salomėjos pakasimo (tai, kas tuomet buvo atlikta, vargiai būtų galima pavadinti laidotuvėmis), jau buvo praėję bemaž metai, santechnikas Genutė jau buvo pamiršęs, ką tai reiškia lieti ašaras. Dabar jis jau ramiai galėjo sedėti savo supamajame krėsle, labiau žinomame Desperadijaus vardu, ir visą pusdienį žiūrėti į musę, įklimpusią medaus baloje visai netoli stalinės lempos Tatatailos. Kaip kad teigė geras santechniko draugas pelargonijų vazonėlis Jeronimas, nuo nesiliaujamų ašarų liejimo ir galvos trankymo į sieną protrūkių Genutę gelbėjo tik šviesūs ir kvapnūs prisiminimai apie juodviejų su Salomėja kartu pragyventas 2 savaites... Vienas ryškesnių atsiminimų, priversdavęs Genutę vėl ir vėl iš naujo tai pergyventi pasitelkus į pagalbą visus 5 jutimo organus, atkeliavo iš tų laikų, kai 3 paras negalėdami atsitraukti viens nuo kito, Genutė ir Salomėja klajojo po Pompėją... Net ir praėjus metams, vyriškis vis dar prisiminė, kaip jie, taip neseniai iškepti įsimylėjeliai, po ilgos vaikščiojimo dienos prisėdo po jovaru ant kalvos viršūnės, nuo kurios žvelgiant Pompėja atrodydavo lyg daugybės kinivarpų išgraužta medžio žievė. Genutė apkabino Salomėjos kvadratinį kūną dešine ranka ir stebėjo, kaip iš didingo Pompėjos marmuro po truputį garuoja šiluma ir šildo vėstantį orą. Staiga jam į galvą mušė šviežios medienos tvaikas, sklindantis nuo Salomėjos kūno. Ir staiga Genutė, pats nesuprasdamas, ką daro, giliai įkvėpė, pargriovė savo meilę ant beprotiškai žalios pavasarinės žolės ir užgulė ją savo pakankamai neatletišku kūnu, tuo parodydamas, jog dabar jau tikrai niekur savo brangiausiosios nebeišleis. O bragiausioji, tuo tarpu, nė neaiktelėjo, lyg būtų seniai žinojusi, jog taip įvyks, ir, žaviai nusišypsojusi savo bedante šypsena, tarė:
- Kaip gerai, kad tai įvyks anksčiau, nei viskas baigsis...