kitu būdu nebūtum išėjęs, mielasis Ėjime banguotais lapių
takais aš išmyniau palikimą sau kalvių, dailidžių, jūrų ir
suaižėjo uolų asfaltai pilkumo rudą pagrobdami
o tikėdami balta ir raudona.
tikiu lapių takų banguotomis lapėmis,
tikiu, kad tikėti negalima,
aklieji aklųjų vedliai suaižėjusiu taku klupinėja, o tu juk
galėjai
perskraidint. Ar melavai?
balta raudona, tik kažkodėl taip tamsu.
kaip vėjas į veidą šnekėjo man Tuštuma
varinėdama arklius iš aptvaro į aptvarą,
iš kampo į kampą,
nuo šeimininko prie šeimininko -
minties ir skausmo greičiu, tuo pačiu
kur nuodai pasklinda po pasidavusį kūną.
užnuodijo lapių takai banguotieji, svyruotieji, tikėtieji.