Leisk man rytais delnuos surinkti rasa ir numalšinti troškulį tavy. . .
Leisk man rytais pakviesti saulę, kad šildytų tave. .
Leisk man rytais atverti langus, pro juos įleisti vėją, kad nusineštų tavo skausmą toli toli toli. .
Leisk man rytais atskrist su paukščiais, kad atsikeltum su daina. .
Leisk man rytais paglostyt tavo plaukus ir stipriai apkabint, kad tu tvirtai pajaustum, kad aš esu su tavimi. .
Leisk man rytais šnabždėti tau į ausį, kad dievinu tave, kad myliu ir mylėsiu kol tie rytai su tavimi. . .
o tu imk ir pakeisk sita eilerasti kitaip:)
pvz.
surenku delnais rasa, ir numalsinu tavyje troskuly.
Sildau tave rytais.
Atveriu langus ir ileidziu pro juos veja... ir t.t.
bus daug stipresnis!ir galingesnis!!
ir neleisk niekam kritikuoti taves.
nes kritikuoja tie, kurie patys nesugeba rasyti.
Jei kalbama aplamai apie Meile, tai rytai neturi buti butinai fiziskai salia, svarbiausia jausmas sirdyje, bet taip pripažystu jog paskutinę eilutę reiktų tobulinti :)
Kažkas apie Sel parašė, tai jau nebūsiu originali. Kaip ir pateikimas eiliuko. Kadangi esu mėgėja meilės lyrikos, tai patiko visai, nes yra gražių vietų, kas su rasa, saule, vėju susiję - visada gražu. Ir pati mintis, na, jei vyras taip kalba, juk reikia džiaugtis!
Tik va paskutinis sakinys labai nuvylė: myliu ir mylėsiu kol tie rytai su tavimi. . . Tai vos tik rytas nebe su tavimi, ir nebemylėsi... O juk sako, kad išsiskyrimas didelę meilę įpučia kaip vėjas laužą. Mažą, aišku, užgesina. Bet negi rašytum tokį eilėraštį apie mažą meilę... Susimąstyk :-) Sėkmės
Dainorai: nemanau. Tai mylinčio žmogaus žodžiai mylimajai, kurie dažniausiai sakomi slapta, užsklendžiami tik savo širdyje, arba, kai jausmų taurė sklidina, išliejami eilėmis. Bet tiktai Linas žino, kieno ir kam skirti jausmai čia aprašyti. Manau, kad daug kas tuos žodžius išgirs norėtų.