Saulė devintame aukšte

Nešioju toliaregystės akinius, nors tapau akluoju
Bet vis gi panašus esu į savo - skėti be poros varžtų, o
Skiriuos tik tuo, kad Vis stebiu aš Saulę, o
Jis užstoja man ją.

Vis laukiu kol Joninės ateis
Ir vis greičiau užsižiebusi šviesa,
Pranašaus momentinę mano pergalę.

Į guolį grižtu po ilgos naktinės kovos, todėl
Saulės niekada nebepasitinku ryte, tik ji pažadina mane.
Užtat nuleidžiu ją visada, o
Patekinu iš vakarų.

Ilganosiai žmonės keikia mane už mano išmintus takus žolyne,
Bet aš nieko negaliu padaryti, nes tik ten galiu pamatyti,
Kada nuleidžia savo galvą Saulė,
Už horizonto.

Ir vis nepagaunu, nepamatau to debesies,
Užkamšancio Saulę šiltais patalais,
Išriedančio į savo  miego šalį karieta
Ir pakeliančio ją ilga kalba apie šiandienos lietus.

Užsispyrusiai tikuosi, kad vėl Saulė tekės tik nuo
Šerloko šypsenos, kad ji apsigalvos ir vėl tekės iš vakarų.

Viena cigaretė jau nebeapsvaigina manęs.
Tik juokas nuoširdus atveria duris
Į sunkiai atgyjantį sodą.