Mano laikas

Išvirtę tvoros, apkasai giliausi,
Nematomi pavojai ir vilionės –
Juk net draugų nuoširdžiai nepaklausi –
Šalia gyveno žvėrys, o ne žmonės.

Reikėjo savo vietą susirasti
Ir gūžta tartum paukščiui susinešti.
O trūko visko – nuo lėkštės lig rąsto,
Suspaustas buvo net lietuvių raštas.

Kvėpavo žemė dar nasrais griuvėsių –
To karo, kur tėvai kaip kryžių nešė.
Jauniem tik švietė mėnesienos vėsios
Ir mylimieji meilės laiškus rašė.

Mokyklos, ak mokyklos margas suolas,
Lenta juoda ir žydintys gegužiai.
Ir rods gražu, kada žiūri iš tolo,
Nors skamba ten ir liūdno varpo dūžiai.

O buvo – viskas traukėsi, byrėjo –
Net tie keliai, kuriais išvykti reikia,
Ir tie laukai, kur žmonės smarkiai riejos,
Išduoti ir padėti nusiteikę.

Ir pėdos tos, kurias tenai palikom,
Ir juokas gal, ir ašaros per vargą –
Ligi pat šiol širdy kaip vaikas klykia,
Lig šios dienos kaip sandėliai be sargo.

Nuėjome, palikome, suaugom –
Lyg gydytojo rankom taisėm buitį,
Nors ta tvarka kaip kilpa žmogų smaugė –
Neleido nei gyventi, nei supūti.

Mes ėjome be tikslo to galinio,
Ne savimi išmokome gyventi –
Lyg pririšti prie paklusnybės lyno,
Maišydami, kas šventa, kas ne šventa.

Ir prie visų vargelių, ir žaidimų
Meteliais mūsų laikas prisiklojęs –
Darbai, taškai, visokie sužeidimai –
Prasmės nėra, tik darbas ir kelionės.

Ir net tada dar visko nesupratom,
Tiktai šiandien, išvydom puikią žemę –
Per ją važiavo mūsų laiko ratai,
Į kaulus, ne į širdis atsirėmę.

Nespėję nieko doro pamatyti,
Į šonus nesidairę ir perkritę,
Lyg žemėje nebūtų nieko kito,
Tik aplojimai nuo nakties lig ryto.

Bet žemė ta žydėjo ir dejavo
Ir vaisiai augo, ir į purvą skendo,
Ir laukuose brandintas menkas javas
Dingojas jau kaip tolima legenda.

Ir viskas lyg netyčia priartėjo –
O kiek to amžiaus žmogui skirta būna? –
Dvasia mes buvom retkarčiais Antėjais,
Ir visada karaliais be karūnos.

Taip paprastai, kaip žmogui žengti skirta
Atėjome ir kaip visi išeisim –
Ties degančiom aistrų ir laimės stirtom,
Neparagavę džiaugsmo rojaus vaisių.

Tik pasidairę galime suprasti –
Šviesiau dabar nei vakar dieną buvo,
Ir savo laiko nukirstąjį rąstą
Prie šios dienos kaip ilgesį prisiuvom.