Geltonos gėlės III

Gali imti lyti, o gali imti šviesti saulė. Su kiekvienu atokvėpiu gali jausti aplink tvyrančią įtampą. Ji įsitaisiusi pakalnėje, ant akmeniniu laiptelių, kurie kalnu vingiuoja aukštyn. Sėdi viena, ne, bet juk ir jis čia. Tačiau, nejaučia vėjo ir žolės, kuri turėtų kutenti basas kojas. Tuomet jo nėra? Bet taip negali būti, kaip tuomet jis mato ją.
-Įsiklausyk, jie dainuoja.
-Kas dainuoja?
Jis įsiklauso į paties tariamus žodžius ir su nuostaba suvokią, kad jiedu kalbasi.
-Medžiai, girdi kaip vėjas jiems pritarią?
Mergaitė užsimerkia ir ima juoktis. Visas jos kūnas virpa nuo kvatojimo. Skambus Emos juokas pasklindą po visą pievą. Paskui ji įsmeigią akis į dangų.
-Jis, norėjo skraidyti.
-Kas toks, norėjo skraidyti?
Natanielis pajuto, kad jo klausymas galėjo likti neišgirstas, nes ji tęsė toliau.
-Troško būti lakūnu... Paolas, žiūrėdamas į dangų, jis visuomet skrisdavo.
Šį kart buvo visai nesvarbu, kuris iš jų ir ką dabar pasakys.
-Bet jis nepakilo, Paolas krito labai gyliai. Jis buvo atplėštas nuo dangaus.
-Nuskendo.
Sušnibždą jos lūpos. Netikėtai, prapliumpą dar viena to skambaus juoko kaskada. Vieną akimirką Ema atsisuką ir atrodo, kad visiškai nieko neįvyko.
-Atsimerk Natanieli! Atmerk akis!
Plačiai atmerkęs akis ilgą laiką žiūrį į lubas. Paskui jis pasikelią nuo pagalvės ir apžvelgią nakties tamsoje skendintį kambarį. Paolas krito, bet tai nereiškė, kad ir Ema turėjo kristi. Ir jai niekad nereikėjo skristi. Ji troško piešti. Nors dažnai sakydavo, kad jei turėtų sparnus, paliestų jais saulę. Ir nesvarbu, kad nudegtų. Ji nepasiekė net pirmoji debesies. Tai nebuvo tik sapnas, tai buvo nuotrauka, prisiminimų juosta iš praeities. Natanielis vėl užsimerkią. Vis girdi tą balsą. „Aš nupiešiu visus pasaulio paukščius. Ir patį gražiausią, padovanosiu tau“
 
                                    *

Lyja ir atrodo lis visą naktį. Ji stovi priešais savo kambario langą ir skaičiuoja lietaus lašelius. Jų daug, šimtai, o gal tūkstančiai. Ji stovi, o gal tik praeityje stovėdavo. Emos veide taip pat lyja lietus, dažnai lyja. Pavargusi ji grįžta atgal į lovą. Viršum lovos, ant sienos kabo piešinys. Pats gražiausias paukštis, su geltona gėle snape.